rugpjūčio 14, 2013

Spausdinti Spausdinti

Kur kelias iš degradacijos?

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Šian­dien pa­kal­bė­siu ne­pa­to­gia, ne­po­pu­lia­ria ir ne­leng­va te­ma – ko­dėl da­lis Lie­tu­vos vi­suo­me­nės deg­ra­duo­ja?

Žiau­rus klau­si­mas, ir bū­čiau lai­min­gas, jei nie­ka­da ne­bū­tų rei­kė­ję apie tai kal­bė­ti. Bet gū­dus da­lies vi­suo­me­nės mo­ra­li­nis, kul­tū­ri­nis ir fi­zi­nis deg­ra­da­vi­mas yra fak­tas, jei daik­tus va­din­si­me ti­krai­siais var­dais.

Bū­tų ga­li­ma at­sis­pir­ti nuo vie­na­me por­ta­le pa­skelb­to Ro­mo Sa­daus­ko-Kviet­ke­vi­čiaus ko­men­ta­ro, ku­ria­me au­to­rius ra­gi­na iš­kiš­ti no­sį iš biu­rų bei au­di­to­ri­jų ir pa­siž­val­gy­ti po pro­vin­ci­jos alu­des bei kai­mo jau­ni­mo va­ka­rė­lius. Jo nuo­mo­ne, ten su­tik­tu­me dau­gy­bę in­di­vi­dų, ku­rių ge­ne­ti­kai ne­be­pa­tai­so­mai pa­ken­kė al­ko­ho­lis. Esą tik blai­vūs mu­sul­mo­nai im­ig­ran­tai ga­li iš­gel­bė­ti Lie­tu­vos ge­ne­ti­nį fon­dą.

Iš­ties to­ji va­di­na­mo­ji an­tro­ji Lie­tu­va, ku­rios taip gai­li­si in­te­lek­tua­lai, tu­ri ir to­kį vei­dą. Da­lies tau­tos mo­ra­li­nis nuo­smu­kis yra ne­įti­ki­mas ir su­nkiai su kuo pa­ly­gi­na­mas. Žmo­nės, ku­riuos ten­ki­na gy­ve­ni­mas iš pa­šal­pų ar iš kon­tra­ban­dos, ku­riuos įžeis­tų po tal­kos siū­lo­mas pi­ni­gi­nis at­ly­gis, o ne bu­te­lis deg­ti­nės, žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri nei sie­kių, nei kruo­pe­lės oru­mo… To pa­ly­do­vas – skur­das, ag­re­si­ja, sa­vi­žu­dy­bės, nu­si­kal­ti­mai, ku­rių su kau­pu pa­kan­ka net ir už­sie­nio vals­ty­bėms. Net pra­ėjus dau­giau kaip dvi­de­šimt Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tų, kai kiek­vie­nas žmo­gus iš es­mės tu­ri ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes to­bu­lė­ti ir sa­ve rea­li­zuo­ti, šis šiur­pus ir, tie­są sa­kant, net su­nkiai pro­tu su­vo­kia­mas reiš­ki­nys iš­lie­ka ir ke­ro­ja to­liau.

To­kia ver­ty­bi­nė dyk­vie­tė su­si­for­ma­vo nu­lė­mus is­to­ri­nėms ap­lin­ky­bėms. Pa­ana­li­zuo­ki­me Lie­tu­vos gy­ven­to­jo, gi­mu­sio XX am­žiaus pra­džio­je ir gy­ve­nu­sio iki am­žiaus pa­bai­gos, vi­suo­me­ni­nę ap­lin­ką. Jam net ne­pa­ju­dant iš sa­vo kai­mo ar gy­ven­vie­tės net še­šis kar­tus kei­tė­si sant­var­ka ir jam te­ko bū­ti net sep­ty­nių skir­tin­gų vals­ty­bių val­di­niu: ca­ri­nės Ru­si­jos, kai­ze­rio Vo­kie­ti­jos, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos (An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mo), ta­da te­ko pa­tir­ti bol­še­vi­kų oku­pa­ci­ją, na­cių oku­pa­ci­ją, ta­da vėl su­grį­žo TSRS, vėl ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va. Kiek­vie­na val­džia dras­kė prieš tai bu­vu­sios pa­li­ki­mą, pir­šo sa­vo tvar­ką ir ver­ty­bes, la­bai daž­nai tie­siog min­kė ir kvai­li­no pa­pras­tą žmo­gų, sten­gė­si jį pa­nau­do­ti sa­vo tiks­lams. Per­var­tų ir ka­tak­liz­mų, ska­ti­nan­čių ni­hi­liz­mą ir krū­ti­nė­je pa­lie­kan­čių dyk­vie­tę, bu­vo dau­giau nei pa­kan­ka­ma. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad at­ga­vus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę šie, var­to­jant so­cio­lo­gų ter­mi­ną, „pra­lai­mė­ju­sie­ji“ žmo­nės pa­ty­rė itin di­de­lį so­cia­li­nį ir ver­ty­bi­nį šo­ką. Tam, kad perp­ras­tum de­mo­kra­ti­jos, rin­kos eko­no­mi­kos, glo­ba­li­za­ci­jos žai­di­mų tai­syk­les ir bū­tum vi­sa­ver­tis žai­dė­jas, rei­kia ne­men­ko ži­nių ba­ga­žo ir tvir­to kul­tū­ri­nio pa­grin­do. Šie žmo­nės to­kio ba­ga­žo ne­tu­ri, dar blo­giau, re­gis, jiems nie­ko ir ne­rei­kia.

Įvai­rio­se ša­ly­se ten­ka ma­ty­ti pa­pras­tų, kar­tais net la­bai skur­džiai gy­ve­nan­čių žmo­nių, pa­ni­ru­sių į skaid­rią sa­vos kul­tū­ros ir tra­di­ci­jos sro­vę, džiu­giai su­ta­pu­sių su sa­vo lai­ku ir vie­ta. Iš­ties ne dar­bo vie­tų sty­gius ir ne skur­das yra di­džio­ji prob­le­ma. Iš­ny­ko is­to­ri­jos, kul­tū­ros tęs­ti­nu­mo po­jū­tis, su­trū­ki­nė­jo ry­šiai, din­go oru­mo li­ku­čiai, o ką jau kal­bė­ti apie at­sa­ko­my­bę ir dar­bą bend­ruo­me­nės, vals­ty­bės la­bui. Net pa­ties gy­ve­ni­mo jaus­mas iš­ny­ko – gy­ve­na­ma tar­si prie­blan­dos bū­se­no­je, gy­vy­bė ne­be­ten­ka ver­tės, iš­nyks­ta sa­vi­sau­gos ins­tink­tas, sa­vi­žu­dy­bių ly­gis yra re­kor­di­nis pa­sau­lio mas­tu.

Is­to­ri­kas Ed­var­das Gu­da­vi­čius yra pa­var­to­jęs to­kią są­vo­ką – „lie­tu­viš­kai kal­ban­tys ru­sai“. Vis dėl­to, ma­ny­čiau, kad ru­sai čia nie­kuo dė­ti, ne­bent bū­tų tu­ri­ma ome­ny­je kal­ba, ku­rios žo­dy­nas dau­giau­sia su­si­de­da iš ru­siš­kų keiks­ma­žo­džių. Pla­čia­šir­džiai ru­sai tu­ri sa­vo­tiš­ką niau­rią, žiups­niu iro­ni­jos pra­skaid­rin­tą deg­ra­da­vi­mo tra­di­ci­ją, ta­čiau ka­žin ar ver­ta su ja ly­gin­ti mū­siš­ką be­vil­tiš­ku­mą.

R.Sa­daus­kas-Kviet­ke­vi­čius kal­ba apie ge­ne­ti­nį da­lies tau­tos deg­ra­da­vi­mą. Bū­tų gal ir pa­to­gu tai „nu­ra­šy­ti“ kaip ne­ati­tai­so­mą fi­zi­nį nuo­sto­lį, ta­čiau iš ti­krų­jų ge­nai čia nie­kuo dė­ti. Prob­le­ma yra so­cia­li­nė bei kul­tū­ri­nė, ir ją bū­tų ga­li­ma spręs­ti. Ti­krai blo­gai, kad ji vals­ty­bės lyg­me­niu vi­siš­kai nu­ty­li­ma, ig­no­ruo­ja­ma. Lai­ko­ma­si įsi­ki­bus ne­oli­be­ra­lis­ti­nio mi­to, kad au­gan­ti eko­no­mi­ka ir ge­rė­jan­tis pra­gy­ve­ni­mo ly­gis sa­vai­me pa­nai­kins to­kias blo­gy­bes. Šiuo me­tu yra jau dau­giau nei aki­vaiz­du, kad taip ne­įvyks, to­dėl mi­nė­tas mi­tas yra vir­tęs tie­siog ne­veik­lu­mo ir ne­kom­pe­ten­ci­jos prie­dan­ga. Ver­ta pa­brėž­ti, kad mo­der­ni pra­mo­nė, su­ku­rian­ti pa­ly­gin­ti ne­daug ge­rai ap­mo­ka­mų ir kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos rei­ka­lau­jan­čių dar­bo vie­tų, dar la­biau pa­di­di­na so­cia­li­nę at­skir­tį. To­dėl to­kios stra­te­gi­jos kaip „Lie­tu­va 2030“, nu­ty­lin­čios opiau­sią Lie­tu­vos prob­le­mą, yra be­ver­tės.

Bu­vęs Bo­go­tos me­ras An­ta­nas Moc­kus, ma­ty­da­mas di­džiu­lį sa­vi­žu­dy­bių bei dep­re­si­jos de­be­sį, kvie­tė pa­ieš­ko­ti ne­stan­dar­ti­nių prie­mo­nių, kaip šią di­džiu­lę juo­dą ener­gi­ją nu­kreip­ti po­zi­ty­via link­me. Iš tie­sų rei­kia fo­ku­suo­to po­žiū­rio ir ge­rai pa­sver­tų, kai ka­da ne­stan­dar­ti­nių, į il­ga­lai­kę pers­pek­ty­vą nu­kreip­tų spren­di­mų. Vien tai, kad į val­džią bus iš­rink­ti „do­ri ir tei­sin­gi“ po­li­ti­kai, pa­dė­ties ne­pa­keis. Nie­ko ne­gel­bės ir ki­tos re­for­mos, dėl ku­rių dau­giau­sia dis­ku­tuo­ja­ma – mo­kes­čių, in­ves­ti­ci­jų ar teis­mų. Ki­ta ver­tus, pa­sau­ly­je yra ži­no­mos ir ne kar­tą iš­mė­gin­tos prie­mo­nės, pa­de­dan­čios so­cia­li­nės at­skir­ties žmo­nių gru­pėms. Ne­abe­jo­ti­nai svar­biau­sias vaid­muo to­kiais at­ve­jais vi­suo­met ten­ka švie­ti­mo sis­te­mai. Su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad ti­krai ge­rą mo­kyk­lą su pui­kiais mo­ky­to­jais ir ver­ty­biš­kai orien­tuo­to­mis mo­ky­mo­si prog­ra­mo­mis bai­gę žmo­nės vi­są gy­ve­ni­mą gy­ven­tų pel­kė­je, ne­sis­teng­da­mi pa­ma­ty­ti jo­kių proš­vais­čių.

Itin reikš­min­gas aukš­to­jo moks­lo vaid­muo. Bū­din­giau­sias pa­vyz­dys – JAV pre­zi­den­to Ba­rac­ko Oba­mos di­džiu­lės re­zul­ta­ty­vios pa­stan­gos at­skir­ties gru­pes įtrauk­ti į uni­ver­si­te­ti­nę sis­te­mą. Tai įpras­ta pra­kti­ka Va­ka­rų vals­ty­bė­se, ku­rio­se di­džiuo­ja­ma­si sta­tis­ti­ka, kiek žmo­nių įgi­jo aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą pir­mą kar­tą sa­vos šei­mos is­to­ri­jo­je. Vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­ma, kad tai na­tū­ra­liau­sias ke­lias iš­bris­ti iš at­skir­ties, skur­do, nu­si­kals­ta­mu­mo. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors taip for­mu­luo­tų klau­si­mą Lie­tu­vo­je. Prieš­in­gai, sie­kis įgy­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ne­re­tai įvar­di­ja­mas kaip blo­gy­bė, vi­siš­kai ne­įver­ti­nant so­cia­li­nės iš­si­la­vi­ni­mo reikš­mės, jo įta­kos vi­suo­me­nė­je tvy­ran­čiai at­mos­fe­rai, jos in­te­lek­ti­nėms bei mo­ra­li­nėms ga­lioms šiuo me­tu ir dau­ge­lį me­tų at­ei­ty­je.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

Populiariausi pask. 4 mėn.

    • No results available

Pask. 12 mėn.

    • No results available
     
    Heidelbergas - Vokietijos Baden Viurtembergo žemės turistų sostinė OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas