Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Šian­dien pa­kal­bė­siu ne­pa­to­gia, ne­po­pu­lia­ria ir ne­leng­va te­ma – ko­dėl da­lis Lie­tu­vos vi­suo­me­nės deg­ra­duo­ja?

Žiau­rus klau­si­mas, ir bū­čiau lai­min­gas, jei nie­ka­da ne­bū­tų rei­kė­ję apie tai kal­bė­ti. Bet gū­dus da­lies vi­suo­me­nės mo­ra­li­nis, kul­tū­ri­nis ir fi­zi­nis deg­ra­da­vi­mas yra fak­tas, jei daik­tus va­din­si­me ti­krai­siais var­dais.

Bū­tų ga­li­ma at­sis­pir­ti nuo vie­na­me por­ta­le pa­skelb­to Ro­mo Sa­daus­ko-Kviet­ke­vi­čiaus ko­men­ta­ro, ku­ria­me au­to­rius ra­gi­na iš­kiš­ti no­sį iš biu­rų bei au­di­to­ri­jų ir pa­siž­val­gy­ti po pro­vin­ci­jos alu­des bei kai­mo jau­ni­mo va­ka­rė­lius. Jo nuo­mo­ne, ten su­tik­tu­me dau­gy­bę in­di­vi­dų, ku­rių ge­ne­ti­kai ne­be­pa­tai­so­mai pa­ken­kė al­ko­ho­lis. Esą tik blai­vūs mu­sul­mo­nai im­ig­ran­tai ga­li iš­gel­bė­ti Lie­tu­vos ge­ne­ti­nį fon­dą.

Iš­ties to­ji va­di­na­mo­ji an­tro­ji Lie­tu­va, ku­rios taip gai­li­si in­te­lek­tua­lai, tu­ri ir to­kį vei­dą. Da­lies tau­tos mo­ra­li­nis nuo­smu­kis yra ne­įti­ki­mas ir su­nkiai su kuo pa­ly­gi­na­mas. Žmo­nės, ku­riuos ten­ki­na gy­ve­ni­mas iš pa­šal­pų ar iš kon­tra­ban­dos, ku­riuos įžeis­tų po tal­kos siū­lo­mas pi­ni­gi­nis at­ly­gis, o ne bu­te­lis deg­ti­nės, žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri nei sie­kių, nei kruo­pe­lės oru­mo… To pa­ly­do­vas – skur­das, ag­re­si­ja, sa­vi­žu­dy­bės, nu­si­kal­ti­mai, ku­rių su kau­pu pa­kan­ka net ir už­sie­nio vals­ty­bėms. Net pra­ėjus dau­giau kaip dvi­de­šimt Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tų, kai kiek­vie­nas žmo­gus iš es­mės tu­ri ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes to­bu­lė­ti ir sa­ve rea­li­zuo­ti, šis šiur­pus ir, tie­są sa­kant, net su­nkiai pro­tu su­vo­kia­mas reiš­ki­nys iš­lie­ka ir ke­ro­ja to­liau.

To­kia ver­ty­bi­nė dyk­vie­tė su­si­for­ma­vo nu­lė­mus is­to­ri­nėms ap­lin­ky­bėms. Pa­ana­li­zuo­ki­me Lie­tu­vos gy­ven­to­jo, gi­mu­sio XX am­žiaus pra­džio­je ir gy­ve­nu­sio iki am­žiaus pa­bai­gos, vi­suo­me­ni­nę ap­lin­ką. Jam net ne­pa­ju­dant iš sa­vo kai­mo ar gy­ven­vie­tės net še­šis kar­tus kei­tė­si sant­var­ka ir jam te­ko bū­ti net sep­ty­nių skir­tin­gų vals­ty­bių val­di­niu: ca­ri­nės Ru­si­jos, kai­ze­rio Vo­kie­ti­jos, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos (An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mo), ta­da te­ko pa­tir­ti bol­še­vi­kų oku­pa­ci­ją, na­cių oku­pa­ci­ją, ta­da vėl su­grį­žo TSRS, vėl ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va. Kiek­vie­na val­džia dras­kė prieš tai bu­vu­sios pa­li­ki­mą, pir­šo sa­vo tvar­ką ir ver­ty­bes, la­bai daž­nai tie­siog min­kė ir kvai­li­no pa­pras­tą žmo­gų, sten­gė­si jį pa­nau­do­ti sa­vo tiks­lams. Per­var­tų ir ka­tak­liz­mų, ska­ti­nan­čių ni­hi­liz­mą ir krū­ti­nė­je pa­lie­kan­čių dyk­vie­tę, bu­vo dau­giau nei pa­kan­ka­ma. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad at­ga­vus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę šie, var­to­jant so­cio­lo­gų ter­mi­ną, „pra­lai­mė­ju­sie­ji“ žmo­nės pa­ty­rė itin di­de­lį so­cia­li­nį ir ver­ty­bi­nį šo­ką. Tam, kad perp­ras­tum de­mo­kra­ti­jos, rin­kos eko­no­mi­kos, glo­ba­li­za­ci­jos žai­di­mų tai­syk­les ir bū­tum vi­sa­ver­tis žai­dė­jas, rei­kia ne­men­ko ži­nių ba­ga­žo ir tvir­to kul­tū­ri­nio pa­grin­do. Šie žmo­nės to­kio ba­ga­žo ne­tu­ri, dar blo­giau, re­gis, jiems nie­ko ir ne­rei­kia.

Įvai­rio­se ša­ly­se ten­ka ma­ty­ti pa­pras­tų, kar­tais net la­bai skur­džiai gy­ve­nan­čių žmo­nių, pa­ni­ru­sių į skaid­rią sa­vos kul­tū­ros ir tra­di­ci­jos sro­vę, džiu­giai su­ta­pu­sių su sa­vo lai­ku ir vie­ta. Iš­ties ne dar­bo vie­tų sty­gius ir ne skur­das yra di­džio­ji prob­le­ma. Iš­ny­ko is­to­ri­jos, kul­tū­ros tęs­ti­nu­mo po­jū­tis, su­trū­ki­nė­jo ry­šiai, din­go oru­mo li­ku­čiai, o ką jau kal­bė­ti apie at­sa­ko­my­bę ir dar­bą bend­ruo­me­nės, vals­ty­bės la­bui. Net pa­ties gy­ve­ni­mo jaus­mas iš­ny­ko – gy­ve­na­ma tar­si prie­blan­dos bū­se­no­je, gy­vy­bė ne­be­ten­ka ver­tės, iš­nyks­ta sa­vi­sau­gos ins­tink­tas, sa­vi­žu­dy­bių ly­gis yra re­kor­di­nis pa­sau­lio mas­tu.

Is­to­ri­kas Ed­var­das Gu­da­vi­čius yra pa­var­to­jęs to­kią są­vo­ką – „lie­tu­viš­kai kal­ban­tys ru­sai“. Vis dėl­to, ma­ny­čiau, kad ru­sai čia nie­kuo dė­ti, ne­bent bū­tų tu­ri­ma ome­ny­je kal­ba, ku­rios žo­dy­nas dau­giau­sia su­si­de­da iš ru­siš­kų keiks­ma­žo­džių. Pla­čia­šir­džiai ru­sai tu­ri sa­vo­tiš­ką niau­rią, žiups­niu iro­ni­jos pra­skaid­rin­tą deg­ra­da­vi­mo tra­di­ci­ją, ta­čiau ka­žin ar ver­ta su ja ly­gin­ti mū­siš­ką be­vil­tiš­ku­mą.

R.Sa­daus­kas-Kviet­ke­vi­čius kal­ba apie ge­ne­ti­nį da­lies tau­tos deg­ra­da­vi­mą. Bū­tų gal ir pa­to­gu tai „nu­ra­šy­ti“ kaip ne­ati­tai­so­mą fi­zi­nį nuo­sto­lį, ta­čiau iš ti­krų­jų ge­nai čia nie­kuo dė­ti. Prob­le­ma yra so­cia­li­nė bei kul­tū­ri­nė, ir ją bū­tų ga­li­ma spręs­ti. Ti­krai blo­gai, kad ji vals­ty­bės lyg­me­niu vi­siš­kai nu­ty­li­ma, ig­no­ruo­ja­ma. Lai­ko­ma­si įsi­ki­bus ne­oli­be­ra­lis­ti­nio mi­to, kad au­gan­ti eko­no­mi­ka ir ge­rė­jan­tis pra­gy­ve­ni­mo ly­gis sa­vai­me pa­nai­kins to­kias blo­gy­bes. Šiuo me­tu yra jau dau­giau nei aki­vaiz­du, kad taip ne­įvyks, to­dėl mi­nė­tas mi­tas yra vir­tęs tie­siog ne­veik­lu­mo ir ne­kom­pe­ten­ci­jos prie­dan­ga. Ver­ta pa­brėž­ti, kad mo­der­ni pra­mo­nė, su­ku­rian­ti pa­ly­gin­ti ne­daug ge­rai ap­mo­ka­mų ir kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos rei­ka­lau­jan­čių dar­bo vie­tų, dar la­biau pa­di­di­na so­cia­li­nę at­skir­tį. To­dėl to­kios stra­te­gi­jos kaip „Lie­tu­va 2030“, nu­ty­lin­čios opiau­sią Lie­tu­vos prob­le­mą, yra be­ver­tės.

Bu­vęs Bo­go­tos me­ras An­ta­nas Moc­kus, ma­ty­da­mas di­džiu­lį sa­vi­žu­dy­bių bei dep­re­si­jos de­be­sį, kvie­tė pa­ieš­ko­ti ne­stan­dar­ti­nių prie­mo­nių, kaip šią di­džiu­lę juo­dą ener­gi­ją nu­kreip­ti po­zi­ty­via link­me. Iš tie­sų rei­kia fo­ku­suo­to po­žiū­rio ir ge­rai pa­sver­tų, kai ka­da ne­stan­dar­ti­nių, į il­ga­lai­kę pers­pek­ty­vą nu­kreip­tų spren­di­mų. Vien tai, kad į val­džią bus iš­rink­ti „do­ri ir tei­sin­gi“ po­li­ti­kai, pa­dė­ties ne­pa­keis. Nie­ko ne­gel­bės ir ki­tos re­for­mos, dėl ku­rių dau­giau­sia dis­ku­tuo­ja­ma – mo­kes­čių, in­ves­ti­ci­jų ar teis­mų. Ki­ta ver­tus, pa­sau­ly­je yra ži­no­mos ir ne kar­tą iš­mė­gin­tos prie­mo­nės, pa­de­dan­čios so­cia­li­nės at­skir­ties žmo­nių gru­pėms. Ne­abe­jo­ti­nai svar­biau­sias vaid­muo to­kiais at­ve­jais vi­suo­met ten­ka švie­ti­mo sis­te­mai. Su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad ti­krai ge­rą mo­kyk­lą su pui­kiais mo­ky­to­jais ir ver­ty­biš­kai orien­tuo­to­mis mo­ky­mo­si prog­ra­mo­mis bai­gę žmo­nės vi­są gy­ve­ni­mą gy­ven­tų pel­kė­je, ne­sis­teng­da­mi pa­ma­ty­ti jo­kių proš­vais­čių.

Itin reikš­min­gas aukš­to­jo moks­lo vaid­muo. Bū­din­giau­sias pa­vyz­dys – JAV pre­zi­den­to Ba­rac­ko Oba­mos di­džiu­lės re­zul­ta­ty­vios pa­stan­gos at­skir­ties gru­pes įtrauk­ti į uni­ver­si­te­ti­nę sis­te­mą. Tai įpras­ta pra­kti­ka Va­ka­rų vals­ty­bė­se, ku­rio­se di­džiuo­ja­ma­si sta­tis­ti­ka, kiek žmo­nių įgi­jo aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą pir­mą kar­tą sa­vos šei­mos is­to­ri­jo­je. Vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­ma, kad tai na­tū­ra­liau­sias ke­lias iš­bris­ti iš at­skir­ties, skur­do, nu­si­kals­ta­mu­mo. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors taip for­mu­luo­tų klau­si­mą Lie­tu­vo­je. Prieš­in­gai, sie­kis įgy­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ne­re­tai įvar­di­ja­mas kaip blo­gy­bė, vi­siš­kai ne­įver­ti­nant so­cia­li­nės iš­si­la­vi­ni­mo reikš­mės, jo įta­kos vi­suo­me­nė­je tvy­ran­čiai at­mos­fe­rai, jos in­te­lek­ti­nėms bei mo­ra­li­nėms ga­lioms šiuo me­tu ir dau­ge­lį me­tų at­ei­ty­je.