Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pačiu laiku padarė pareiškimą apie tai, kad Lietuvoje nusikalstamu būdu įgytos lėšos naudojamos ir siekiant daryti politinę įtaką. Tačiau kol kas neaišku, ar tiksli diagnozė atvers kelius tinkamai gydyti.

Pastaruoju metu į teisėsaugininkų tinklus vis dažniau įkliūva stambios žuvelės. Įtarimai, mesti garsiam bankininkui ir diplomatui Marijonui Visokavičiui, atskleidžia, kiek yra ištrintos moralės ribos. Kovo 30 dieną suimtas Lietuvos pašto generalinis direktorius Andrius Urbonas. Kovo 18 dieną įtarimai kyšininkavimu pareikšti Kauno teritorinės ligonių kasos direktoriui Virgilijui Šiaudikiui, o sausio mėnesį įtarimai dėl piktnaudžiavimo – Valstybinės ligonių kasos direktoriui Algiui Sasnauskui. Vasario mėnesį įtarimai dėl kyšio paėmimo ir piktnaudžiavimo pareikšti Birštono merei Nijolei Dirginčienei. Vasarį nuteistas buvęs sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas už kyšio reikalavimą liberalcentristų partijai. 2009 metų pabaigoje dėl galimo kyšininkavimo sulaikyti Panevėžio vicemeras Kastytis Vainauskas, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčinskas, tarybos narys Tomas Tarulis.

Šį sąrašą būtų galima tęsti. Galbūt jis liudija tam tikras teisėsaugos institucijų darbo tendencijas, prezidente tapus Daliai Grybauskaitei. Kita vertus, minėti veiksmai gali pasirodyti menki, palyginti su įtarimais, kuriuos girdime kiekvieną dieną, tačiau lieka neaišku, ar jie tiriami ir ar bus ištirti (pavyzdžiui, Vilniaus – Europos kultūros sostinės ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymo galimi iššvaistymai ar net grobimai).

Seimo nario Lino Karaliaus paklydimai egzotiškose šalyse prasidėjo kaip pikantiškas nuotykis. Tačiau L.Karaliui atsidūrus po žurnalistų didinamuoju stiklu atsiskleidė įdomių korupciniu požiūriu dalykų. Pasirodo, net ir eilinis veikėjas, koks buvo L.Karalius iki tapdamas Seimo nariu, gali skristi nuo vieno įtartino projekto prie kito it bitelė nuo žiedo prie žiedo, nepateikdamas jokių atsiskaitymų ir nepagrįsdamas sąskaitų.

Seimo komiteto pirmininkas A.Anušauskas palietė skaudžią temą, siedamas politines partijas ir kontrabandą. Tačiau teisi ir opozicija, atkreipdama dėmesį, jog valdančioji koalicija iki šiol nesiėmė beveik jokių darbų tobulindama kovos su korupcija ir kontrabanda sistemą. Ir 2009, ir 2010 metais kova su korupcija įvardyta kaip antrasis svarbiausias Vyriausybės prioritetas, tačiau savo pačios programos Vyriausybė, matyt, neranda laiko atsiversti.

Kova su korupcija turėtų prasidėti nukreipiant žvilgsnį į aukščiausią valstybės lygmenį, visų pirma – į politines partijas. Daugybė politinių partijų finansavimo tvarkos spragų bado akis. Pavyzdžiui, neaišku, kas konkrečiai partijose atsako už finansavimo pažeidimus, nėra institucijos, kuri prižiūrėtų partijų finansavimą, nenustatyta, ką daryti, jei rimti pažeidimai išaiškėjo po rinkimų, ir t. t. Užtaisyti šias spragas – ne taip jau sudėtinga. Demokratinės pasaulio valstybės šioje srityje yra sukaupusios daug patirties. Tačiau akivaizdu, kad nieko nenorima girdėti. Į korupciją nežvelgiama sistemiškai, o keliamos atsitiktinės, chaotiškos įstatymų iniciatyvos.
reklama

Tokia yra ir A.Anušausko iniciatyva uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims. Tai – idėja, nuvedanti šalikelėn nuo tikrosios problemos. Kur yra didžiausia bėda – ar tai, kad partijos oficialiai gauna pinigų iš įvairių bendrovių (aišku, gali pasitaikyti, jog dalis šių lėšų yra išplauti nešvarūs pinigai), ar juodoji partijų buhalterija, niekur neapskaitomi politikų gaunami pinigai? Ar nėra paradoksalu siūlyti uždrausti partijas finansuoti juridiniams asmenims, kai teisėsaugos institucijos nesugeba (ir, atrodo, net dorai nemėgina) ištirti garsių atvejų, kur suabejota, ar tikrai fiziniai asmenys – pensininkai ir socialiai remtini piliečiai – galėjo skirti dideles sumas politikams remti? Draudimas politines partijas finansuoti juridiniams asmenims neužkirs kelio nešvariems pinigams.

Darbų, kurie būtini partijų finansavimo skaidrumui užtikrinti – daugybė, o draudimas partijas finansuoti juridiniams asmenims – tik vienas iš epizodų. Reikėtų dar atminti, kad partijoms skiriamas įvairių verslo bendrovių finansavimas daugelyje valstybių laikomas reikšminga demokratinio proceso dalimi. Tai yra akstinas partijoms bendrauti su įmonėmis, aiškintis jų interesus ir poreikius, o oficialiai paskelbti ir įforminti partijų ir verslo piniginiai santykiai kelia kur kas mažiau problemų nei sandėriai „po kilimu“. Šis mechanizmas sudaro sąlygas iškilti naujoms dinamiškoms politinėms jėgoms, o „suplanuotas“ finansavimas baigiasi stagnacija.
Lietuvoje politinės partijos ir taip gerokai atitrūkusios nuo visuomenės, o dabar jos svajoja gauti nuolatinį finansavimą vien iš valstybės biudžeto. Tai sukurtų joms niekuo nepateisinamas šiltnamio sąlygas.