Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Lenkiją ištikusi protu sunkiai suvokiama tragedija suvienijo tautą – lenkai vieningi kaip niekada anksčiau. Vis dėlto tamsus debesis, žuvus prezidentui Lechui Kaczynskiui ir daugeliui kitų iškilių Lenkijos asmenų, dar kurį laiką tvyros virš valstybės.

Kartu didžioji nelaimė galėtų pasitarnauti kaip prablaivantis lietus politikams, kurie rengiasi dar vienam beprasmiam politinių rietenų ratui. Jų netrūko ir gretimame krašte. Kas yra pyktis, apgaulė, galų gale nešvarūs pinigai amžinybės požiūriu? Elgiamės taip, lyg mūsų egoizmas neturėtų ribų, lyg būtume amžini. Tuo metu kiekvieno žmogaus dienos skaičiuojamos būdu, kurio nelemta įspėti.

Likimo ironija, kad tragedija ištiko Lenkiją būtent tada, kai valstybė tvirtai, pasitikėdama savimi ėjo pirmyn, jautėsi išdidi ir stabiliausia turbūt per visą savo istoriją. Lenkija galų gale užėmė Europoje deramą vietą, kuri jai priklauso, įvertinus šalies istorijos ir kultūros paveldą. Nors lenkai – didelė tauta, ji ne kartą buvo paniekinta ir atstumta – tiek senais, tiek naujais laikais. Kažkas atkreipė dėmesį į iškalbingus Lenkijos himno pirmuosius žodžius: “Lenkija dar nepražuvo.” Tai – ne valstybės kūrimo, o viso labo jos išlaikymo programa. Šis jausmas gerai pažįstamas daugeliui mūsų plataus regiono šalių. Tačiau pastaraisiais metais buvome paradigminio lūžio liudininkai: Lenkija sparčiai vadavosi iš Europos amžinos ir pilkos, vis ką nors “besivejančios” provincijos statuso.

Žlugus komunizmui Lenkija pirmoji pademonstravo šoko terapijos pranašumus ir trūkumus – kainos buvo “išlaisvintos” per vieną naktį. Vykdydamas galbūt pernelyg sparčią ir neapgalvotą transformaciją kraštas ilgam įstrigo. Politinis gyvenimas taip pat nebuvo sklandus, o kartais įgaudavo net gana bjaurių spalvų. Nemažai lenkų emigravo. Vis dėlto patriotizmu garsėjantys lenkai politikų ir valdžios klaidų netapatina su visa valstybe, kaip linkstama daryti Lietuvoje, ir išlaiko ryšį su tėvyne. Žavus Lenkijos politikos aspektas – politikų imunitetas Rytų kaimynės įtakai. 2005 metais brolių Jaroslawo ir Lecho Kaczynskių partijos “Teisė ir teisingumas” pergalė per parlamento rinkimus galutinai nušlavė politines jėgas, turėjusias ryšių su komunistine praeitimi.

Nuoseklus kūrybinis valstybės darbas, integracija į euroatlantines struktūras kūrybingai perimant geriausią Vakarų šalių patirtį, atvirumas, nuoširdžios ir atkaklios pastangos sureguliuoti santykius su kaimynėmis galų gale davė vaisių. Lenkija atliko tikrą proveržį ir kultūros, ir ekonomikos srityje. Praėjusiais metais Lenkija buvo bene vienintelė ES valstybė, kurios bendrasis vidaus produktas augo. Ekonomikos stabilumą liudija ir tai, kad nuo šių metų pradžios zloto kursas euro atžvilgiu pakilo 6 procentais. Migracijos srautai apsisuko: naujos patirties pasisėmę lenkai ėmė grįžti į tėvynę. Svarbiausia – sutvirtėjo Lenkijos politinė kultūra. Lenkai vis labiau pasitiki savo vyriausybe, supranta demokratijos veikimo mechanizmus, o tvirtos rankos ilgesys Lenkijoje ne didesnis negu Vakarų valstybėse. Dvi dominuojančios politinės partijos, Piliečių platforma ir “Teisė ir teisingumas”, iš esmės centristinės, nepasižymi korumpuotumu, yra tvirtos, solidžios.

Lenkija – gana didelė šalis, tad nekyla abejonių, kad į svarbius valstybės postus bus paskirti ne mažiau kvalifikuoti ir verti pareigūnai. Tačiau aišku ir tai, jog žuvusiųjų iki galo niekas neatstos. Lenkijai teks gydyti didelę traumą. Ypač didžiulį nuostolį patyrė partija “Teisė ir teisingumas”.

Svarbiausių valstybės pareigūnų saugumas – tai ne populizmas ar įgeidžiai. Jų žūtis ilgam sukrečia visuomenę.

Ši Lenkijos tragedija lyginama su egzilinės lenkų vyriausybės ministro pirmininko ir kariuomenės vado Wladyslawo Sikorskio žūtimi. W.Sikorskio lėktuvas, pakilęs iš Gibraltaro oro uosto, nukrito į jūrą 1943 metų liepos 4-ąją. Kartu žuvo jo dukra, kariuomenės štabo viršininkas ir dar septyni keleiviai. Netekę W.Sikorskio lenkai nesurado kito autoritetingo vadovo, kurio nuomonės paisytų su hitlerininkais kovojančių šalių lyderiai. Tai turėjo tragiškų pasekmių priimant sprendimus dėl Lenkijos likimo po karo.

Čia verta prisiminti, kad tragiškai žuvo – buvo nušautas – pirmasis Antrosios Lenkijos Respublikos prezidentas Gabrielius Narutowiczius, gimęs Telšiuose. Jis, Lenkijos parlamento išrinktas 1922-aisiais, prezidento pareigas ėjo vos penkias dienas. G.Narutowicziaus vyresnįjį brolį Stanislovą Narutavičių mes minime kaip 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą.