Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Kai oligarchai verks
Įsižiebęs „Vilniaus prekybos“ (VP) akcininkų konfliktas suteikia gerą progą pažvelgti į Lietuvos verslą, į jo santykius su visuomene ir politikais. Pateikta gausybė medžiagos apie minėtos įmonių grupės veiklą. Pati grupė paskelbė dėmesio vertą dokumentą – VP „Baltąją knygą“, kurioje išdėstomas dabartinės grupės vadovybės požiūris į savojo verslo istoriją ir įvertinami principai, kuriais grindžiama grupės veikla.
Verta atidžiau pažvelgti į „Vilniaus prekybos“ paradoksą. Viena vertus, ši įmonių grupė – sėkmės pavyzdys. Pradėjus nuo nulio sukurtas klestintis verslas, uždirbti milijonai ir net milijardai eurų asmeninio turto. Įmonių grupėje iš viso dirba 35 tūkst. darbuotojų. „Maximoje“ lankosi bene kiekvienas Lietuvos gyventojas, ir dauguma jų yra patenkinti tuo, ką randa parduotuvėse. Rodos, yra rimtas pagrindas, kad Lietuva šia įmonių grupe ne tik gėrėtųsi, bet ir didžiuotųsi. Tačiau yra toli gražu ne taip. Gal ir per stipru būtų sakyti, kad žodis „Maxima“ virtęs keiksmažodžiu, tačiau kad „Vilniaus prekyba“ neturi gero vardo – tai tiesa.
Kokios yra paskatos pradėti verslą? Paprastai sakoma, kad pirmasis motyvas imtis veiklos turėtų būti siekis „padaryti pasaulį geresnį“. Verslas turėtų atrasti ir atliepti realų visuomenės poreikį kurti reikalingą bei svarbų dalyką, o pinigai turėtų ateiti tarsi savaime kaip atlygis už prasmingą veiklą. Tai vadovėlinė tiesa, apibedrinanti vakarietiško verslo paskatas. Tačiau ji netinka verslininkams, kurie išniro iš komunistinės santvarkos griuvėsių.
„Maximos“ ideologija atskleidžiama nuoširdžiai ir sklandžiai surašytoje VP „Baltojoje knygoje“ (ko gero, tai įmonių grupės akcininko Igno Staškevičiaus kūrinys). Kokia šio verslo motyvacija? Tai – alkis, ne kartą minimas šiame dokumente, begalinis alkis buvusių eilinių pilkų sovietinių piliečių, kuriems Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė neribotas galimybes. „Kartu dirbę žmonės dažnai stebėdavosi: šie didžiulius turtus valdantys vyrai net po šešiolikos sėkmingų metų kasdien į darbą eidavo kaip į karą – su konkurentais ir su tiekėjais, su pirkėjais ir su tikrintojais, su nuomotojais ir su nuomininkais, o svarbiausia – vieni su kitais“, – rašoma VP „Baltojoje knygoje“. Deja, buvo kovojama ir su savais darbuotojais, o kartais ir su valstybe, renkančia mokesčius. Tai nėra verslas, kurio tikslas puoselėti visuomenę, vesti ją į pažangą.
Vakaruose verslas, turintis didelę įtaką valstybėje, seniai suprato, kad jis augti gali tik kartu su visuomene. Vienas iš būdų prisidėti prie visuomenės pažangos – įmonių socialinės atsakomybės sistema. „Vilniaus prekyba“ sąvokos „socialinė atsakomybė“ savo arsenale neturi. Ši įmonių grupė kovoja, grumiasi su visais, savo pergalę įsivaizduoja tik kaip kito pralaimėjimą, todėl nenuostabu, kad susiformavo ir atitinkama jos reputacija.
Grupės atstovai ne kartą pademonstravo savo negebėjimą bendrauti su visuomene, atskleidė aroganciją. VP „Baltojoje knygoje“ grupė pripažįsta, kad LEO LT projektas žlugo dėl visuomenėje įsivyravusio nepasitikėjimo įmonių grupe. Latvijoje po Zolitudės tragedijos patirta dar viena rūsti pamoka, tačiau išvadų nepadaryta.
Idealiu atveju valstybės politikai ir verslas turėtų veikti išvien. Daugelyje pasaulio valstybių politikai bei tarnautojai atstovavimą savo šalies verslo interesams laiko vienu iš svarbiausių prioritetų. Deja, Lietuvoje taip toli gražu nėra. Ir buvęs premjeras Andrius Kubilius, ir dabartinis Algirdas Butkevičius labiau už viską bijo net susitikti su įtakingiausiais Lietuvos verslininkais. Ir ne be pagrindo – toks susitikimas su kuriuo nors iš vadinamųjų oligarchų virstų tikra dienos sensacija ir galėtų rimtai pakenkti politiko reitingams. Tačiau verta susimąstyti – tokia padėtis yra nenormali. Ne kas kitas, o verslininkai kuria darbo vietas, jų įmonės plėtoja paslaugas, gamybą bei eksportą, sumoka mokesčius į biudžetą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėdama apie verslą nesugeba surasti tinkamo tono. Iš jos lūpų garsiausiai skamba kaltinimai oligarchams, smerkiamos verslo machinacijos, o žodžių pripažinti, kad verslas kuria šalies gerovę, dažnai pristinga. D. Grybauskaitė tryško džiaugsmu, kai Lietuvos baldų prekiautojai sulaukė konkurentų iš Skandinavijos. „Tai tinklas, kuris rodo, kaip galima daryti skaidrų, socialiai atsakingą ir žmones gerbiantį verslą. Kiekvienas darbuotojas bus socialiai apsaugotas, už jį bus viskas sumokėta. Šis tinklas niekada nemėgina slėpti mokesčių“, – kalbėjo prezidentė per IKEA parduotuvės atidarymą.
O štai D. Grybauskaitės komentaras apie „Vilniaus prekybos“ akcininkų konfliktą: „Turime parodyti gebėjimą kovoti su tokiu nesąžiningu verslu. Realiai tai yra ir valstybės, ir mūsų žmonių apiplėšimas, nes mokesčių vengimas padaro didžiulę žalą valstybei ir jos gyventojams.“ Mokesčių inspekcija dar tik pradėjo tyrimą ir toli gražu nežinoma, kokie bus jo rezultatai, tačiau prezidentei šioje painioje istorijoje jau viskas aišku.
Ir visuomenė, ir politikai kartais perlenkia lazdą iš Lietuvos verslininkų kurdami baubą. Deja, tam pagrindo suteikia patys verslininkai. Verslą jie pernelyg dažnai supranta kaip „išdūrinėjimą“, o viešuosius ryšius – kaip manipuliaciją visuomenės nuomone. Jie turi visas galimybes išryškinti savo indėlį į visuomenės pažangą, bet kažkodėl to nedaro – tarytum ciniškos išraiškos kaukė būtų prilipusi prie jų veido.
Prieš kelerius metus IKEA prekybos bendrovę sukrėtė skandalas, kai paaiškėjo, kad du tinklo vadovai davė sutikimą kyšiams Rusijoje. Pranešama, kad sužinojęs apie šį korupcijos atvejį IKEA įkūrėjas, vienas iš turtingiausių pasaulio žmonių Ingvaras Kampradas apsiverkė ir raudojo kaip kūdikis. Gal kada ir lietuvių verslininkams jų bendrovių skaidrumo problema taps tokiu jautriu asmeniniu klausimu. Tada natūraliai pasikeis ir visuomenės požiūris.
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!