Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Apie demokratijos galimybę Rusijoje
Šių metų birželio mėnesį režisierius Rimas Tuminas sukėlė audrą pareiškęs, kad griežtas valdymas ir demokratijos suvaržymai Rusijai yra būtini.
Šiuo metu audra aprimusi. Girdėti ir balsų, kad režisieriaus kalbose esama racionalaus grūdo. Beje, pats R. Tuminas keliuose pastaruosiuose interviu užglaistė savo požiūrio aštriuosius kampus ir galiausiai prisipažino jaučiantis Rusijos valdžios spaudimą.
Didžiausia priekaištų banga R. Tuminui teko dėl to, kad jo teiginiai buvo suprasti kaip parama Kremliaus režimui, tačiau verta panagrinėti ir pačią režisieriaus argumentaciją. Svarbiausias jo argumentas – Rusijai tiesiog reikia kietos rankos, kitaip šalį pasiglemš chaosas ir revoliucijos. Istoriko Alfredo Bumblausko manymu, šis teiginys yra pagrįstas. Rusija neturi ne tik demokratijos, bet ir individualaus ūkininkavimo tradicijos, todėl laukti, kad tokia valstybė greitai demokratizuotųsi, esą neverta.
Atrodytų, nuomonė visiškai pagrįsta. Ko gero, panašiai mano daugelis. Deja, toks požiūris ne tik supaprastina, bet ir iškreipia padėties vertinimą.
Visų pirma, nei Rusijai, nei jokiai kitai valstybei nederėtų ieškoti pateisinimų ar daryti nuolaidų atsižvelgiant į tai, kad ji istorijos eigoje stokojo demokratijos patirties. Jei demokratinė santvarka galėtų kilti tik iš demokratinės patirties, naujų demokratijų neatsirastų. Kinai, japonai ir indai šimtmečius ne tik neturėjo demokratijos patirties, bet ir nežinojo nieko apie tokią santvarką, o štai dabar turime demokratines valstybes Taivaną, Japoniją, Indiją. Osmanų imperija tikrai nebuvo demokratinė, o jos paveldėtoja Turkija, nors ir nelengvai, vis dėlto žengia demokratijos keliu. Tad patirtis visiškai neliudija, kad istorija, religija, kultūra ar juo labiau kažin kokios kadaise turėtos žemdirbystės ūkio formos užkirstų kelią demokratijai. Viskas priklauso nuo žmonių ir jų lyderių valios.
Dar labiau klaidinanti – plėtojama režisieriaus R. Tumino mintis, neva Rusija kol kas demokratijai nepribrendusi. Esą reikia palūkėti 20 ar 30 metų, tada šios šalies žmonės gal bus labiau pasirengę demokratijai ir pokyčiai ateis natūraliai.
Tiesa, Rusija per vieną naktį negali tapti demokratine valstybe, juo labiau būtų rizikinga ją stumti į tą pusę kokiais nors valios būdais. Bet niekas tokių idėjų ir nesiūlo. Didžiausią nerimą kelia tai, kad Rusijoje kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę stiprėja autoritarinis režimas ir atsiranda vis naujų demokratijos apribojimų – ar vertinsime rinkimų tvarką ir praktiką, ar tarnybų savarankiškumą, ar žiniasklaidos laisvę. Rusijoje valdžia vis labiau sutelkiama vienos grupuotės rankose, didėja korupcija.
Jeigu neisi tinkama kryptimi, tikslo niekada nepasieksi. Pats savaime bėgantis laikas nieko gero nesubrandins, jei gyventojai bus vis labiau dezinformuojami, kvailinami, kurstomi. Tariama diskusija su tais, kurie esą siūlo tuoj pat demokratizuoti Rusiją, panėšėja į miglos skleidimą: niekas Rusijos prezidento Vladimiro Putino nekaltina dėl to, kad jis tučtuojau neįveda demokratijos. Bet negalima nematyti didžiulės problemos, kai ši šalis, kaip jokia kita pasaulio valstybė, pažeidinėja tarptautinę teisę, tyčiojasi iš tarptautinės bendruomenės ir kasdien stumiama vis giliau į viduramžius.
Yra daug nedemokratinių valstybių, su kuriomis Vakarai ir bendrauja, ir bendradarbiauja. Tokia buvo ir Rusija. Net būdama nedemokratinė valstybė, ji sulaukė didžiulio pripažinimo, buvo paskelbta strategine Vakarų partnere ir pritraukė milijardus JAV dolerių investicijų. Prezidentas V. Putinas galėjo mėgautis precedento neturinčiu pasitikėjimu, parama ir buvo laikomas vienu ryškiausių pasaulio lyderių. Pavyzdžiui, 2007-aisiais žurnalas „Time“ jį paskelbė Metų žmogumi. Vieni žavėjosi V. Putinu kaip stipriu lyderiu, kiti regėjo didžiules Rusijos bėdas, bet tradiciškai džiaugėsi būdami įsitikinę, kad tvirta V. Putino valdžia užkerta kelią neprognozuojamiems procesams, kurie gresia tokiai šaliai kaip Rusija. Tačiau dabar Rusija, valdoma V. Putino, tapo neprognozuojama ir vystosi pagal bene blogiausią įsivaizduojamą scenarijų. Raginimas suprasti ir pateisinti tokią Rusiją, paremti jos valdžią skamba kaip tikras nesusipratimas. Tai nėra brendimo sunkumai artėjant demokratijos link, o tiesus kelias nuokalne neprognozuojamos diktatūros link.
Jokia pasaulio valstybė XXI amžiuje neleido sau atplėšti ir okupuoti kitos valstybės dalies, jokia kita šalis nevykdo atviros agresijos. Apstu pavyzdžių, kai net diktatoriškos valstybės stengiasi švelninti režimus, kiek įmanoma plėsti tarptautinį bendradarbiavimą ir rūpintis gyventojų gerove. Tik Kremliaus valdoma žiniasklaida Rusijos saviizoliaciją, kruvinus konfliktus ir savų piliečių skurdinimą pateikia kaip išmintingą politiką bei didžiausią gėrį. Šalis nubloškiama daug metų atgal, ir dėl to kentės ne Vakarai, kurie puikiausiai gali išsiversti be Rusijos, o Rusijos žmonės.
« Kai oligarchai verks
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!