Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Dar kartą: ar Lietuva – drąsi šalis?
Beveik prieš trejus metus Vyriausybės komisija pasisakė už rinkodaros ekspertų grupės pasiūlytą krašto įvaizdį: Lietuva – drąsi šalis. Tokia turėjo būti Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginės rinkodaros koncepcija.
Viešojoje erdvėje kasdien pasklinda daugybė minčių – protingų ir kvailesnių. Absoliuti dauguma šių minčių, kurį laiką it skardžiosios afrikietiškos vuvuzelos kurtinusios ausis, išnyksta užmaršties jūroje. Tačiau minėtos koncepcijos, kuri niekada nebuvo patvirtinta ir jau senų seniausiai išbraukta iš Vyriausybės darbotvarkės, neištiko toks likimas. Lietuvos – “drąsios šalies” paminėjimas – vis dar juokingas. Praėjus beveik trejiems metams su koncepcija vis dar atkakliai kovojama. Ta proga paprastai neužmirštama mesti ir lemiamo kaltinimo valdžiai: “Štai ką jie su mumis padarė! Verčia būti drąsius!” Ši vis tebesitęsianti kova, nebeturinti jokio regimo objekto, duoda dingstį pasvarstyti, kas slypi už šio didžio pasipiktinimo, už tautos teisingos rūstybės? Vienas iš atsakymų – matyt, vis dėlto esame bent šiek tiek drąsūs. Jeigu šūvis būtų visiškai pro šalį, jis tiesiog nebūtų išgirstas, nesukeltų jokių emocijų. Bent jau patys idėjos siūlytojai sako, kad rėmėsi apklausa, kurios metu tokiai koncepcijai pritarė du trečdaliai apklaustųjų. Kitas, svarbesnis, dalykas – drąsios šalies kritikai nelabai nutuokia, ką jie kritikuoja. Koncepcijos kūrėjai nurodė jos paskirtį: Lietuva yra vienas iš daugelio kraštų, kurie konkuruoja dėl investicijų, dėl turistų srauto, dėl eksporto, bendro dėmesio ir pagarbos, todėl labai svarbu surasti, kuo būtų galima išsiskirti. Taip, drąsios šalies idėja buvo nepakankamai pagrįsta ir viešumon išsviesta neapsiplunksnavusi. Tačiau nėra prasmės taškytis emocijomis. Kalbėti reikėtų apie tai, kaip Lietuva gali prisistatyti pasauliui, jei jau atmetėme drąsios šalies įvaizdį. Net jei atsisakome sąmoningai formuojamo krašto įvaizdžio, o taip dabar ir nutiko, vis vien būtina kalbėti ir diskutuoti apie Lietuvos savitumą, apie lietuvybės prasmę, apie valstybės vietą regione ir pasaulyje. Čia yra proga pasakyti vieną svarbią tiesą, dažnai užčiuopiamą apgraibomis, tačiau taip ir neįvardijamą. Lietuvą traiško ne sava netikusi valdžia, ne ekonominės ir socialinės problemos: visų pirma reikia pasakyti, kad Lietuva pateko tarp globalizacijos girnų. Globalizacija atveria didžiules galimybes, bet kartu reikalauja didelio išmanymo, atsparumo ir jėgos. Mus žudo mūsų naivumas, patiklumas, reagavimas emocijomis, o pasaulis daugiausia yra pragmatiškas, negailestingas. Jame netrūksta šiltų, altruistinių elementų, bet cinizmas ir išskaičiavimas gerokai viršija gailestį. Tas, kuris neturi savigarbos, nemoka išryškinti savų pranašumų ir jais naudotis, bus tiesiog nušluotas. Kiek Lietuvoje buvo eksperimentuota ir iki šiol eksperimentuojama su libertalizmu, laisvosios rinkos fundamentalizmu – nes kažin kas įdiegė, esą tokios pažiūros vyrauja turtinguose Vakaruose. Nieko panašaus: valstybė ten stipri ir geba parodyti savo galią daugelyje sričių, o laisvosios rinkos fundamentalizmo nuostatų absurdiškumą pastaraisiais metais ryškiai atskleidė finansų krizės realybė. Vokietijoje ir kitur Europoje subraškėjo daugiakultūrės visuomenės bei valstybės modelis. Balkanuose, Vidurio ir Rytų Europoje į tai žvelgiama su nuostaba: juk daugiakultūriškumą Europos valstybių vadovai tiek kartų propagavo it kokio šventraščio žodį. Lygiai tą patį galima pasakyti apie tautiškumą. Puoselėti tautiškumą esą reiškia pažeisti politinį korektiškumą. Pažiūrėkime, koks yra pilietinio ugdymo turinys Lietuvos mokyklose. Tai žmogaus teisės, tolerancija, mokyklos savivalda. Gerai, bet ar šių pagrindų pakanka tam, kad jauni žmonės imtųsi kurti ambicingą, veržlią, savo vertę žinančią valstybę? Atrodo, kad lietuvis yra viso labo žemesnė europiečio raidos stadija: lietuvis tikru europiečiu taps tada, kai iki galo priims tam tikrą europinę žmogaus teisių religiją. Nenuostabu, kad daugelis jaunų žmonių nejaukiai ir nesmagiai jaučiasi jiems primestame jaunesniojo brolio vaidmenyje ir nusprendžia iškart tapti “tikrais” europiečiais – išvykdami. Tačiau iš tikrųjų jokio standartinio europiečio nėra, o yra įvairios tautos, puoselėjančios savo tradicijas ir ginančios savo interesus. Ar gali sukurti ką nors vertingo žmonės, neturintys orumo, pasididžiavimo jausmo, netikintys savo sėkme? Ne mažiau svarbu yra tai, kad demokratija gimė būtent nacionalinėje valstybėje ir be jos yra tiesiog neįmanoma. Tautinio pasididžiavimo pagrindas nėra tai, ką būtų galima objektyviai pagrįsti ir įrodyti: kažkur kažkieno laimėjimai visada yra ar buvo didesni. Tai tiesiog susikurtas vaizdinys, siekis, projektas. Tereikia tik patikėti tuo, ir vieną dieną iš tiesų galime tapti drąsūs. |
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!