Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Žiniasklaidoje sunku būtų rasti atsiliepimą, palankiai vertinantį Andriaus Kubiliaus Vyriausybės darbą, o juo labiau paties ministro pirmininko veiksmus. Pašlamenus laikraščio lapus, panardžius interneto portaluose susidaro tvirtas įspūdis: premjero pavardė tapusi beveik keiksmažodžiu. Užsienio ekspertai ir politikai apie mūsų premjerą dažnai atsiliepia kur kas palankiau. Tačiau tokios kalbos ne vienam lietuviui veikiau sukelia tik dantų griežimą, net pyktį.

Nepasitenkinimas ministru pirmininku įgauna beveik liguistas formas, pavyzdžiui, kai premjeras raginamas užsienio investuotojų forumuose ne palankiai pristatyti valstybę, o ją suniekinti. Pykčio apakinti pamokslautojai parodo, kad neturi elementaraus supratimo apie
tai, kaip sukasi pasaulis ir kas yra valstybės interesai. Vanojantieji ministrą pirmininką neprisiima jokios atsakomybės: tie, kurie dar neseniai jį įtarinėjo “baisia” nuodėme – noru “parduoti” Lietuvą Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), dabar kaltina, kad jis nesusidėjo su TVF, teikiančiu pigius kreditus.

Gausus A.Kubilių kritikuojančių politikų būrys – ir opozicijoje, ir savoje partijoje – yra ne itin palankioje padėtyje, nes visi gerai supranta, kad šiuo metu niekas neturi tinkamo kandidato, galinčio pakeisti A.Kubilių atsakingame ir sunkiausiame ministro pirmininko poste. Sąžiningi premjero kritikai turėtų pripažinti, kad, pačiu bendriausiu požiūriu, jo antikrizinis receptas – didinti mokesčius ir mažinti išlaidas – pasirodė esąs teisingas. Krizės pradžioje ne viena valstybė, visų pirma JAV, stengėsi skatinti ekonomiką, įdėdama į tai milžiniškas pinigų sumas. Turbūt dėl šio pavyzdžio ir Lietuvoje kilo didžiulis triukšmas, pradėta raginti, kad ir mes sektume tokiais pavyzdžiais. Lėšų ekonomikai skatinti gaunama iš paskolų, kurios užkraunamos kraštui ilgiems metams, o iš tų paskolintų lėšų daugiausia naudos turi stambiosios korporacijos. Tačiau svarbiausia – tokio skatinimo poveikis pasirodė esąs ribotas, todėl Europoje jo iš esmės atsisakyta.

Šių metų pavasarį, kai Graikija pateko į sunkią finansinę padėtį, nebuvo girdėti nė vieno balso, raginančio šios valstybės vyriausybę dar padidinti išlaidavimą ir mažinti mokesčius. Priešingai, tarptautinė bendruomenė išrašė Graikijai karčią piliulę: kuo griežčiausią, drastišką taupymo programą. Į praeitį nugrimzdo laikai, kai Vokietijos ir Jungtinės Karalystės finansų ministrai viešai ginčijosi, ar mažinti, ar didinti mokesčius ištikus krizei. Liberalioje Jungtinėje Karalystėje apsispręsta kitais metais žengti griežto taupymo keliu: viešąsias išlaidas sumažinti 25 procentais. Kartu nuo 17,5 iki 20 proc. didinamas pridėtinės vertės, taip pat kai kurie kiti mokesčiai.

Sunku įsivaizduoti, kur dabar būtų Lietuva, jei Vyriausybė prieš dvejus metus būtų paklausiusi didžiulį triukšmą keliančių patarinėtojų. “Eurostat” duomenimis, mūsų krašto ekonomika 2010 metų antrąjį ketvirtį padidėjo 3,2 proc. ir augo greičiausiai Europos Sąjungoje. Infliacija nedidelė. Tad gal iš tikrųjų apie Lietuvos Vyriausybės veiksmus įveikiant krizę bus rašomi vadovėliai? Tiesa, daugelio lietuvių ausims daug maloniau būtų girdėti, kad valstybės ekonomika smunka į dugną – tada būtų galima patirti mazochistinę ekstazę.

Čia prisilietėme prie svarbios temos: visuomenę užvaldžiusios juodos emocijos neleidžia objektyviai vertinti padėties ir mus gniuždo. Reikia pažymėti ir tai, kad ministro pirmininko dėka Lietuva vėl atsirado tarptautinių investicijų žemėlapyje. Kol kas nežinia, ar A.Kubilius vertas “investicijų caro” titulo, kaip jį pavadino naujienų agentūra “Bloomberg” (ar išvis toks titulas gražiai skamba?), tačiau šiais krizės metais Lietuva užsienio investicijų atžvilgiu pirmą kartą nušluostė nosį Estijai.

Kaip rodo patirtis, labai svarbu vykdyti nuoseklią ekonomikos politiką, o daugiausia žalos daro dvejonės ir mėtymasis į skirtingas puses. Nuoseklumo A.Kubiliui nestinga, ir tai lemia neblogus makroekonomikos rezultatus. Tačiau šis ministro pirmininko pranašumas turi ir kitą dalį – tiesmukumą, nejautrumą. Premjeras nesugeba pastebėti atspalvių ir niuansų, o juk jie dažnai sudaro gyvenimo esmę. Ateina laikas, kai kirvį dera padėti į šoną ir pasinaudoti peiliukais, gremžtukais, restauravimo priemonėmis.

Didžiausia šios Vyriausybės bėda, kurios jau neištaisysi, – kad pradedant taikyti antikrizines priemones buvo netinkamai padalyta krizės našta. Labiausiai diržus veržtis turėjo privilegijuotieji, o to toli gražu nebuvo. Tai dar labiau supriešino visuomenę ir valdžios struktūras, sukėlė didžiulę, sunkiai numalšinamą pagiežos bangą.

Vyriausybei derėtų priminti, kad biudžeto subalansavimas yra svarbus, bet ne vienintelis jos veiklos uždavinys. Tvirti valstybės pamatai būtų padėti sukuriant veiklią ir gana didelę viduriniąją klasę, deja, technokratinė Vyriausybė taip nemąsto. Švietimas ir ypač kultūra šiam ministrų kabinetui – tik išlaidas didinanti biudžeto eilutė. Pamirštama, kad Lietuva niekada nebus turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau gyvensime čia, susieję save visų pirma su šalies kultūra, suprantant ją plačiąja prasme.