








Dauguma Lietuvos žmonių supranta, kad krizė nėra vien dabartinės vyriausybės fantazijos produktas. Griežtas antikrizinis planas yra būtinas. Bėda, kad ir buvusios, ir dabartinės vyriausybės, rodos, stengiasi nepastebėti vieno paprasto dalyko: labiau nei vieno kito lito piniginėje Lietuvos žmonės pasigenda teisingumo, skaidrumo, aiškaus ir įtikinančio vyriausybės darbo. Įvykdžius šias sąlygas tauta pakeltų ir kur kas griežtesnes antikrizines priemones.
Leonidas Donskis savo poleminiame straipsnyje parodė, kad prezidento institucija dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netarnauja demokratinei politikai. Čia daroma išvada, kad prezidento institucijos derėtų išvis atsisakyti. Šiems klausimams aptarti būtina gili ir išsami diskusija.
Pasaulį krečianti ekonominė krizė išbloškia mus iš įprastų vėžių, verčia perkainoti vertybes, koreguoja pasaulėžiūrą. Ji priverčia iš naujo stebėtis ir žmogaus proto didybe, ir žmogiškosiomis silpnybėmis.
Naujosios Vyriausybės Seime patvirtinta programa, nepaisant visų ambicijų, netaps posūkio tašku Lietuvos raidoje, tigro šuoliu, nors tokių ambicijų ir turima. Tačiau jei nors pusė joje įrašytų nuostatų bus įgyvendinta, tai bus tikrai reikšmingas žingsnis.
Kai žygiavau Sen Marselio gatve pro kioskelius, kur spraginami kaštonai, pro apsilaupiusias teatrų afišas, pro kavines su rymančiais apsiblausiusiais menininkais, krito į akį, kad vis daugėja vaistinių. Tai, matyt, buvo ženklas, jog artėju ten, kur it angis susiraitęs į kamuoliuką glūdi skausmas, luošumas, liga, o kartu ir neišvengiama bičiulė Mirtis.