Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Salpetrijeras
Kai žygiavau Sen Marselio gatve pro kioskelius, kur spraginami kaštonai, pro apsilaupiusias teatrų afišas, pro kavines su rymančiais apsiblausiusiais menininkais, krito į akį, kad vis daugėja vaistinių. Tai, matyt, buvo ženklas, jog artėju ten, kur it angis susiraitęs į kamuoliuką glūdi skausmas, luošumas, liga, o kartu ir neišvengiama bičiulė Mirtis.
Jau savaitę stažuojuosi Salpetrijere, tačiau širdis vis dar suvirpa krūtinėje, kai iš tolo išvystu baltąsias sienas. Juk tai bokštais bokšteliais apstatyta garsiojo Žano Marteno Šarko tvirtovė, didžiulė, iš keturiasdešimt penkių pastatų susidedanti ligų laboratorija, kuri šiame meilės ir gracijos, revoliucijų ir giljotinos, laisvės idealų ir reikšmingo plepėjimo mieste, Paryžiuje, įkūnija gal net gilesnį ir esmingesnį prancūzų polėkį mąstyti, tyrinėti, analizuoti, nenuilstamai smelktis prie mūsų netobulo pasaulio esmės ir žmogiškojo pažinimo ribų.
Ateis laikas, ir man atsivers visos šio ligoninės miestelio paslaptys. Kai suprasiu visus reiškinius, nurimsiu, pasitikėsiu savimi. Kol kas sunkios Salpetrijero pacientų ligos man kelia nerimastingą baimę, ir net stebint naujoviškus čia taikomus gydymo metodus dažnai apninka abejonės. Mes žengiame į nepažintas sferas. Stebėjau, kaip Šarko nurodymu ūmaus ir agresyvaus pamišėlio jaunuolio galva valandą buvo laikoma tarp dviejų magnetų, juos vis pasukant į priešingas puses, ir jaunuolis tarsi aprimo. Katatonija sergančiam buvusiam vežikui buvo atliekama elektroforezė smegenų srityje aitrų kvapą skleidžiančiu gydomuoju tirpalu, kurio sudėtis žinoma tik pačiam Šarko. Pagyvenusi namų šeimininkė, kurią jau daug metų kamuoja depresija, buvo uždaryta metaliniame futliare, kuriame laidų apvijos sukėlė stiprų elektromagnetinį lauką. Vienas atkaklus Salpetrijero gydytojas jau kelis mėnesius vykdė bandymus faradizuodamas paciento idioto veido raumenis ir stropiai fotografijos plokštelėse fiksuodamas spazmiškas baisulingas grimasas. O ką jau kalbėti apie tą grupę pacientų, įkurdintų specialiose palatose, kurie keletą kartų per savaitę kviečiami į savotišką teatrą demonstruoti hipnozės poveikį: susirinkus Paryžiaus publikai, Šarko juos užhipnotizuoja, paverčia tarsi vaškiniais, skausmo nejaučiančiais manekenais.
Rytas prasideda nuo ligonių vizitavimo, kur Šarko demonstruoja neprilygstamą virtuoziškumą. Didelėmis rankomis jis apgraibo pacientą, it talentingas fokusininkas aptinka kūne keistų, netikėtų, kartais – trikdančių paslapčių: švelnus perbraukimas per stuburą sukelia rankų ir kojų refleksą, paspaudus isterinį tašką prie kairės sėklidės, paralyžiuojamos rankos, pabarbenimas į krūtinės ląstą tuoj pat nugramzdina pacientą į katalepsijos būseną, ir kimiu, tolimu, monotonišku balsu jis pradeda pasakoti apie sapnų paveikslus, kurie slenka pro akis. Šarko atranda naujų simptomų, nustato tarp jų ryšį ir keliais sausais žodžiais paskelbia diagnozes, kurios visam daktarų būriui dažnai virsta netikėtu, iš balno verčiančiu minčių posūkiu, logikos šuoliu: atelectasis, paralysis hysterica, delirium, folie du doute. Plati, genialumą liudijančiais gumbeliais nuberta Šarko kakta tokiais momentais spinduliuoja tikrą triumfą.
Šalia Šarko – ištikimieji jo mokiniai, su kuriais aš jau spėjau susipažinti. Jie, nors talentingi, neregėtai įžvalgūs ir apsukrūs, man palieka savotišką įspūdį. Nedrąsiais žingsneliais iš paskos tipena Zigmundas Froidas, neurologas iš Vienos, kokainistas, onanistas (apie tai sklinda kalbos ligoninėje) ir pataikūnas, paskelbęs keletą abejotinos vertės darbų apie ungurių sėklides. Nuo didžiojo Metro nė per žingsnį neatsisuka ir tvirtai suręstas skandinavas Akselis Miuntė, mylimas Šarko mokinys, turintis įprotį – ar piktintųsi, ar žavėtųsi – purtyti savo geltonas garbanas, – pagarsėjęs aštrialiežuvis fantazuotojas, laisvalaikiu užsiimantis vištų ir gyvačių barškuolių hipnoze.
Daktarų būrelis įkandin Šarko suguža į specialų kambarį su dideliais prancūziškais langais iki grindų – į nedidelę salę, kurioje nėra nei stalo, nei kėdžių. Nekoordinuotų judesių išstypęs asistentas, iki akių užsimaukšlinęs baltą daktaro kepuraitę, atveda vieną merginą, pacientę Eloizą, tvirtai suręstą raudonskruostę, vilkinčią prairusiu kilpiniu chalatu, išmargintu stilizuotais nuskalbtais rožių žiedais. Ji žvalgosi ir merkia akį čia susirinkusiems vyriškiams, profesoriams, daktarams ir asistentams, kuriuos buvo priglaudusi prie savo putlios krūtinės, apglėbusi negrabia melžėjos ranka ligoninės šluotų kambarėlyje, – tokių čia, kiek jau spėjau suvokti, dauguma, išskyrus, žinoma, tik patį didįjį Metrą Šarko, kuris, kimiai ir reikšmingai kostelėjęs, kaip tik davė ženklą, kad jau pradedamas kolokviumas, skirtas ypatingo atvejo analizei.
Šarko iškelia nykščiu ir rodomuoju pirštu suspaustą krištolo rutuliuką ir liepia merginai į jį sutelkti žvilgsnį. Eloiza įsispitrėja į tą blizgantį daiktą, ir pamažu jos akys sustingsta, apsiblausia. Metras patenkintas konstatuoja, jog mergina nugrimzdo į letargo būseną, ir, adatėle smaigstydamas jos dilbius, šlaunis, pademonstruoja išnykusius pojūčius: į dūrius mergina nereaguoja. Pliaukštelėjęs delnais prie pat Eloizos ausies, jis parodo, kad ji nepaiso ir stipresnių garsų.
Dabar Metras sviedžia pirštinę ant grindų ir merginai praneša, jog tai – gyvatė. Eloiza išsigandusi, išsprogusiomis akimis metasi į šoną. Valdingas Šarko rankų mostas nutraukia šį baimės priepuolį. Metras pristato merginai jaunuolį, žavų jaunuolį, kurį mato tik Eloiza, nes jis sukurtas vien daktaro kalba, keliais trumpais sakiniais. Puikiai pasipuošęs ir lankstus jaunuolis tuoj pat pakviečia Eloizą šokio. Pritemusioje salėje pasigirsta skaidrus svaigios melodijos čiurlenimas, kurį visi susirinkusieji ne girdi, bet mato kaip iškilmingą ir gilią laimę, vis labiau švintančią Eloizos veide. Merginos ranka švelniai, neregėtai taktiškai ir jautriai apkabina išrinktojo kaklą, ir visas gyvenimo džiaugsmas, apvaizdos skirtas žmogui, podraug su žmogaus trapumo, pažeidžiamumo pėdsaku, įkūnytas tame gracingame, etiketo ištobulintame ir kartu tokiame intymiame judesyje.
Ar čia ta pati kaimietė, prieš akimirką storais it dešrelės pirštais braukusi nuo akių traiškanas? Jos pradėto šokio žingsneliai taupūs, sklandūs ir tikslūs, ji, atsipalaidavusi ir užsimiršusi, leidžiasi vedama šokio partnerio, leidžiasi pagaunama šokio bangos, nešančios į laimės karalystę. Ji sukasi ir sukasi ratais, grakščiai ištiestomis rankomis laikydamasi to gabaus nematomo šokėjo, jaunuolio, kurį žodžiais nupiešė Šarko, liemens ir sprando, sukasi taip vikriai ir plastiškai, tarsi jos sąnariai būtų tapę neribotai judrūs. Daktarai stebi šokį nuščiuvę, nustėrę, susižavėję, jau ir patys matydami ne nuzulintas salės grindis, ne papilkėjusias apspardytas sienas, bet skaisčios sietynų šviesos nutviekstą pokylių salę, taip, ir jie girdi įkvėptą ir svaigų orkestro griežimą, štai ir jie jau yra tos prakilnios puotos dalyviai. Tas palaimintas – ne tik šokėjos, bet ir visos daktarų svitos – apsalimas būtų tęsęsis bemaž amžinybę, tik štai tas bjaurusis Šarko pliaukštelėjo rankomis ir garsiai pareiškė, kad šokis baigtas, jaunuolis, šokių partneris, mus palieka.
Eloiza stovėjo užsimerkusi, ramiai alsuodama, somnambuliškoje hipnozės stadijoje, ir netrukus Šarko sugrąžino ją į normalią būdravimo būseną. Ji atsimerkė stovėdama skaisčiame šviesos kvadrate, kurį saulė ant salės grindų metė pro rytinį prancūzišką langą. Atrodė, kad Eloiza jaučiasi pakirdusi iš miego, gerai pailsėjusi, ji net mėgino saldžiai pasirąžyti, tik, pastebėjusi aplink daktarų būrį, susidrovėjo. Apie tai, kas vyko, apie žavingąjį šokį ir pradingusį šokių partnerį ji ir nutuokt nenutuokė. Gailestingoji sesutė palydėjo ją atgal į palatą.
Po kelių minučių, pasibaigus vizitacijai, kai jau kulniavau į laboratoriją tyrinėti mikroskopu kankorėžinės liaukos ruošinių, rengti straipsnį žurnalui „Neurologisches Zentralblatt“, prie manęs prisigretino Froidas ir krenkšdamas, šnairuodamas, kaip jam buvo būdinga, pasakė, kad Šarko rengiąs pasitarimą ir kad aš esu kviečiamas jame dalyvauti. Nudžiugęs patraukiau paskui austrą, nes didžiojo medicinos šviesulio vadovaujamuose pasitarimuose dar nebuvo tekę dalyvauti. Tačiau Froidas vedė mane ne į Metro kabinetą – pėdinome tamsiais koridoriais pro buitines patalpas, kur šmirinėjo ne daktarai ir gailestingosios seselės, bet skalbėjos ir virėjos. Galų gale įėjome į jaukų kambarėlį prie virtuvės, jame sėdėjo tik du žmonės, pats Metras ir Miuntė, jau be baltų chalatų, o juodais įprastais surdutais, gurkšnodami arbatą iš stiklinių, įdėtų į masyvias sidabrines movas. Kai mes įėjom, Šarko pašoko nuo kėdės ir pervėrė mane spinduliuojančiu genialaus diagnosto žvilgsniu, net giliai žarnose man kažkas grumštelėjo.
– Prašom, mielasis kolega, – pakvietė jis, rodydamas į laisvą kėdę prie stalo, o jo kaktos gumbeliai kaip niekad skaisčiai žiburiavo išmintimi ir valdingu orumu. – Mes rengiamės aptarti Eloizos atvejį.
Patarnautoja iš virtuvės man ir Froidui atnešė arbatos, taip pat ir po antrą stiklinę Šarko bei Miuntei.
– Taigi, Zigmundai, ką jūs pasakysite? – kreipėsi Šarko susiraukęs, nes iš naujos stiklinės sriūbtelėjo pernelyg karšto skysčio, kuris nudegino gerklę.
– Šis klinikinis atvejis, manau, turi būti svarstomas neurozės, psichopatijos ir isterijos požiūriu, – silpnu, gergždžiančiu, vos girdimu balsu prabilo austras. – Isterinė asmenybė lengvai pasiduoda hipnozei ir katalepsijos stadijoje pasireiškia oneiroidas, pereinantis į šizofreniją.
– Puiku, merveilleux, merveilleux! – iškėlęs didelį plėšrų smilių, kuriuo smeigė į viršų, į patį tiesos centrą, kimiu balsu šūktelėjo Šarko. – Dabar išklausysim mielojo Akselio nuomonės.
Miuntė, paprastai pasitempęs ir spindintis, dabar sėdėjo krėsle šalia Metro susmukęs, susiraukšlėjęs, o jo lūpose blausiai švytėjo liūdna, kvaila, paslaptinga šypsena.
– Manau, tai grožis, – silpnu, tačiau gniaužiamo egzaltuoto džiugesio ir podraug kartaus priekaišto pritvinkusiu balsu prabilo Miuntė. Jo akys, vos matomos pro riebaluotus gaurus, užkritusius ant kaktos, klydinėjo aplink už nieko neužkliūdamos, nieko nefokusuodamos. Kaip kokainistas pagarsėjęs Froidas šįsyk atrodė sutrikęs ir kažko sugniuždytas, tačiau daugmaž normalus; Miuntė – priešingai, kėlė įspūdį, lyg būtų prisiuostęs eterio arba padauginęs tų pačių kokos lapų. – Tai grožis, trapus ir jautrus, dieviškas grožis. Trapi laimė, meilė ir viltis, hipnozės išskalauta į paviršių, tarsi rūpestinga Poseidono ranka būtų iškėlusi ją iš jūros gelmių.
– Neblogai, neblogai, – liko patenkintas Šarko. – O ką manote jūs, jaunasis drauge? – kreipėsi į mane.
Minutėlę dvejojau, tačiau tuoj pat susiėmiau į rankas ir gana drąsiai išpyškinau:
– Patiko man ta mergina. Manau, kada nors galėčiau ją vesti!
– Cho cho! Cho cho! – patenkintas, nustebęs ėmė kvatoti Šarko. Froidas – tyliai krizenti į kumštį, tik Miuntė į mano žodžius neatkreipė jokio dėmesio ir susimąstęs dėbsojo į kažkokias ūkanas virš Šarko galvos. – Tačiau, tiesą sakant, jaunasis drauge, jus pakviečiau dėl kitos priežasties. Kankorėžinė liauka – tai jūsų tyrinėjimo objektas, ar ne tiesa? Mes turime rimtą pagrindą įtarti, kad mūsų stebėtas ir aptariamas fenomenas yra nulemtas Eloizos kankorėžinės liaukos veiklos.
– Iš tikrųjų tai galimas dalykas, – patvirtinau.
– Taigi, – sriūbtelėjęs didelį gurkšnį jau pravėsusios arbatos, tęsė Šarko, – mūsų priedermė yra ištirti fenomeną iki galo. Prisimeni Ženevjevą, brolau? – Šarko stumtelėjo alkūne Miuntę, šis vos nenuvirto nuo kėdės, bet atsitiesęs ėmė dairytis aplink lyg iš miego pažadintas. – Jos ir Eloizos simptomai buvo labai panašūs. Tačiau mes ją praradome. Mokslas ją prarado!
– Kas įvyko, leiskite paklausti? – mandagiai ir atsargiai pasidomėjau.
– Nieko neįvyko – tai ir yra problema, – paaiškino Froidas, tačiau, nors žodžiai buvo skirti man, jis žiūrėjo ne į mane, bet į Šarko. – Vieną dieną ji tiesiog dingo iš Salpetrijero.
– Na taip, tiesiog dingo! – neišlaikęs įsiterpė Šarko. – Kiek sužinojom, vieną naktį susirinko daiktus ir išėjo. Lyg būtų sprukus! Niekaip negalėjom jos rasti ir niekada daugiau jos nebetyrinėjom. Taigi mes nežinome, niekada nesužinosime, kokios anatominės ir fiziologinės priežastys lėmė tą šokį, tą sukimąsi, grakščius judesius, tą somnambulišką jausmingumą! Todėl mes privalome kuo greičiau ištirti Eloizą.
– O kaip mes ją ištirsime? – įsidrąsinęs paklausiau.
– Mes turime, mes privalome ištirti jos kankorėžinę liauką! – trenkė kumščiu į stalą Šarko. – Taip pat pailgąsias smegenis, hipotalamą, tinklinį audinį. Mes turime tai padaryti greitai, kuo greičiau, kad mokslo pažanga nebūtų sustabdyta. Reikia kankorėžinę liauką skubiau dažyti sidabru ir kišti po mikroskopu! Turime tai padaryti rytoj arba tegul mane trenkia apopleksija! Taigi Eloizą reikia kuo skubiau operuoti. Jau rytoj, iš pat ryto!
Mintys mano galvoj sukilo it žiežirbos, vėjui papūtus į begęstantį laužą. Tačiau tuoj prabilo Miuntė, staiga pažvalėjęs ir sunormalėjęs:
– Kolegos, tai labai sunki operacija, – jis nubraukė gaurus sau nuo kaktos. – Išpjovus kankorėžinę liauką ir didelę smegenų dalį, pacientė mirs.
– Taip, mirs, – droviai pešiodamas skystą barzdelę įsiterpė Froidas. – Reikia pjūkleliu pradžiržginti jos kaukolę, paskui iš smegenų išpjauti kankorėžinę liauką. Taip, greičiausiai ji mirs, po šimts paralių. Tačiau juk kas galėtų abejoti, kad kankorėžinės liaukos funkcija tokiu būdu galiausiai būtų atskleista?
– Gerai, balsuokim! – staiga sušuko demokratiškai nusiteikęs Šarko, dėl visa ko trenkdamas kumščiu į stalą ir žaibuodamas akimis. – Balsuokim! Balsuokim dabar – kas mano, kad reikia operacijos! Kas už?
Pakilo Šarko, Froido ir mano rankos.
Pralaimėjęs ir galutinai išsiblaivęs Miuntė pakėlė ranką. Šią akimirką aš nuoširdžiai dievinau šį skandinavą ir jo vėjuotą, pažliugusią, niūrią, tačiau išdidžią tėvynę.
Buvo nuspręsta, kad operacija bus atlikta rytoj, ir Šarko suteikė didelę garbę man, kankorėžinės liaukos specialistui, ją atlikti.
Net neprisimenu, kaip tą vakarą grįžau į savo nuomojamą butą storosios madam Goulard namo palėpėje Sen Žermen de Prė rajone. Vos padėjau galvą ant kietos pagalvės, nugrimzdau į sunkų, skaudžiai trūkčiojantį miegą, kunkuliuojantį nuo tirštų košmarų. Eloiza, kaip ir Šarko vizitacijos metu, skriejo šokio ritmu sukdamasi it kometa, iš džiaugsmo, pakilumo, šventiško įkvėpimo nesiekdama kojomis seno ąžuolinio salės parketo, paskui tarsi iš balzgano rūko išplaukė ir jos šokių partneris, paslaptingasis nematomas jaunuolis – o tai juk buvau aš, besvoris ir judrus! Tačiau, siaubo ir nuostabos persmelktas, staiga pastebėjau, kad rankose laikau Eloizos galvą nurėžtu kaukolės viršumi: pūtėsi ir per viršų dribo juodais kraujo krešuliais aplipę smegenys, puolamos dūzgiančio musių kietais blizgančiais pilvais spiečiaus. Išsigandęs pažiūrėjau: Eloiza šoko su manimi be galvos.
Purtomas drebulio, pašokau iš miego. Turėjau grįžti į Salpetrijerą ir žūtbūt pamatyti Eloizą! Nenorėdamas žadinti madame Goulard ir kiemsargio bei sulaukti klausimų, į kuriuos neturėjau ir niekada neturėsiu atsakymo, išlipau pro langą, smarkiai rizikuodamas nusileidau surūdijusiu, gūdžiai, pavojingai traškančiu lietvamzdžiu ir atsidūriau tuščioje Paryžiaus gatvėje, vilko valandą užlietoje niūrios dujinių šviestuvų skleidžiamos prieblandos. Įkyruoliai fiakrai, gėlių pardavėjai ir skrudinti kaštonai buvo kažkur išnykę, ir jau negalėjai įsivaizduoti, kad kada nors vėl atsiras.
Tekinas, putodamas iš įkarščio pasileidau į Salpetrijerą. Štai, baltos jo sienos šmėkso priekyje it pilis su užrakintais paslapčių kambariais. Pro knarkiantį sargą patenku vidun, pereinu keletą kiemelių, smunku į koridorių ir praveriu duris į Eloizos palatą.
Pro langą be garso srūva metalinė pavidalus išdarkanti mėnulio, primenančio operacinės indą, šviesa, tačiau iškart pamatau, kad mano šnopavimo pažadinta Eloiza pasikelia lovoje – dar apgaubta karšto, lipnaus miego draiskanų. Taisydamasi naktinių marškinių naivius, pretenzingus nėrinius ant iškilios krūtinės, ji žvelgia į mane drėgnu, nubundančiu, draugišku, įsimylėjusiu žvilgsniu. Svajų ir sapnų šokėja, nelyginant išarta atsivėrusi žemė, spinduliuoja karštį, romų dosnumą, ramybę, pasitikėjimą ir atsidavimą.
– Eik šen, eikš, – tiesia man rubuilę, tamsoje boluojančią ir gundančią ranką.
Pakerėtas to vaizdo sustingstu, ir žodžiai įstringa gerklėje. Aš sakysiu, kalbėsiu, kad jai gresia pavojus, kad rytą ją operuosiu, nurėšiu skalpą, pjūkleliu ilgai, dusdamas ir prakaituodamas džirinsiu kaukolės kaulą, paskui mėsinėsiu smegenis, knaisiosiuosi tuose drebučiuose ieškodamas kankorėžinės liaukos, tarsi torte įkepto gimtadienio sveikinimo. Tegul ji bėga iš čia, sprunka, gelbėjasi, ir aš pasirengęs jai padėti!
Staiga išvystu tamsią figūrą, styrančią palatos kampe. Žengiu kelis žingsnius į priekį ir nustėręs atpažįstu kampe įsispraudusį, išbalusį, iš keisto įkarščio drebantį Froidą. Kas čia per velniava, noriu sušukti ir jo paklausti, tačiau štai kažkas leidžiasi nuo lubų karančia virve, matau virvę suspaudusias kojas, apautas naujais prabangiais, blizgančiais batais. Žmogus, dar nepasiekęs žemės, vikriai strykteli ant grindų, ir prieš save išvystu stambų, masyvų Šarko siluetą! Dar gražiau – iš Eloizos palovio išlenda balta, it krabas grabinėjanti ranka, tuojau iš tos juodos ertmės išnyra šviesiomis garbanomis papuošta galva ir visas kūnas, trečiasis iš trijulės – Akselis Miuntė!
Eloiza, suklikusi iš netikėtumo, išsigandus, pasislepia po antklode.
Trys vyrai, suglaudę pečius, stovi prieš mane.
– Tu išdavei mokslą! – sugriaudi Šarko. – Tu pamynei pažangą!
Stoviu prieš juos sutrikęs, sugniuždytas ir labiau už viską pasaulyje dabar noriu būti ten, praeityje, rūpintojėlių šalies dūminėje gryčioje, eiti ristynių su kvailais kaimo bernais.
– Mes tave tik patikrinome, – sako Miuntė, ir aš pastebiu, kad jo lūpos iškreiptos, išburkusios, riebiai blizgančios. – Iš tikrųjų mums kankorėžinė liauka nerūpi.
– Nerūpi, o gal ir rūpi, – sumurma Froidas, užsitraukdamas cigarą, ir jo kūnas tampa tarsi permatomas, matau dūmus, kunkuliuojančius jo plaučiuose, spurdančią širdį, rausvai švytinčią kankorėžinę liauką smegenyse…
– Tavęs nėra, tavęs nėra! – autoritetingai pareiškia Šarko. – Tai aš sukūriau tavo kūną, išvedžiojau po jį laidus – tavo nervus, kuriais skrieja elektros impulsai ir nutiesiau vamzdelius, kuriais tekėt paleidau gleives bei skysčius.
– Tavęs nėra! – pritaria Miuntė. – Aš suorganizuoju gyvenimo situacijas, į kurias tu patenki, ir kruopščiai surežisuoju tavo gyvenimo kelią!
– Tavęs nėra! – staiga suriaumoja Froidas, netikėtai įgavęs jėgos, tarsi ūmai tapęs kitu žmogumi. – Tai aš įpučiu tavo sapnus, aš sukuriu tavo vaizduotės reginius, tavo nuojautas ir slaptas mintis!
Suakmenėjau. Jie trise paėmė mane ir nusinešė į Šarko kabinetą. Taip buvo pagaminta dar viena lėlė Šarko somnambulų teatrui. Katatoninės būsenos, išsirietęs lanku, aš leidžiuosi, kad man į kietą it titnagas apnuogintą pilvą žiūrovai svaidytų peilius, stebėdamiesi, jog kūne nelieka jokio pėdsako; padaręs špagatą, balsingai traukiu Marselietę, o užkėlęs sąnarių neturinčią, lanksčią it linų grįžtė koją už ausies, pažeriu vertingų minčių apie laisvę, lygybę, brolybę.
« Dangoraižis žiogo žingsniu
1 atsiliepimas
Kodėl manote, kad Akselis Miuntė buvo geltonplaukis ir tvirtai suręstas?
liepos 17, 2020, 20:28