Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Dainininkas ir kompozitorius Marijonas Mikutavičius pasipiktino tuo, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) rinkimų agitacijai pasitelkė jo dainą “Ar mylit ją jūs”. Šis incidentas nėra nereikšmingas. Tokios rinkimų kampanijos detalės atskleidžia politinės partijos požiūrį į ją supančią aplinką, gebėjimą orientuotis ir spręsti vadybines problemas.

Agitaciniame vaizdo klipe raudonais marškinėliais vilkintys socialdemokratai, tarp kurių matyti ir jų lyderių, atlieka šokio judesius skambant Marijono dainai. Galima puikiai suprasti atlikėjo, kuris į dainą įdėjo dalelę savo sielos, pasipiktinimą išvydus tokį akibrokštą. Nusaldinto agitacinio šokio ir M.Mikutavičiaus kūrybinių intencijų neatitikimas bado akis. Visiems, tik ne patiems socialdemokratams. Jie jaučiasi turį teisę tiesiog imti ir pasigrobti dainą.

Marijonas socialiniame tinkle taikliai pažymi, kad daugelis Lietuvos žmonių, net nesiekiančių valdyti valstybės, suvokia autorinės nuosavybės reikšmę. Šiuo atveju dainos panaudojimas turi ir moralinį aspektą, jis yra net svarbesnis. Tačiau, atrodo, sutartinai šokantiems ir apie būsimą pergalę rinkimuose taip saldžiai svajojantiems socialdemokratams, be jų pačių, aplinkinis pasaulis tarsi neegzistuoja. Neįtikina ir aiškinimai, esą su Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra buvo sutarta dėl dainos panaudojimo renginyje, – klipas parengtas ne mėgėjiškai, yra režisuotas, todėl akivaizdu, kad buvo iškart sumanyta dainą panaudoti būtent šiam tikslui.

Jeigu politinės organizacijos galvos nesugeba pamatyti savęs iš šalies, jeigu negirdi dainos žodžių, disonuojančių su jų šokiu, jeigu įsivaizduoja, kad visiems žinomas atlikėjas yra partijos rėmėjas ir sutiks su tokiu kūrinio panaudojimu, tenka suabejoti, ar tokia partija turi pakankamų intelektinių galių ir pajėgi spręsti gerokai didesnes visos valstybės problemas.

Beje, su panašiais rūpesčiais socialdemokratai susiduria jau ne pirmą kartą. Prieš 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimus tuomet dar socialdemokratas Algirdas Paleckis atliko agitacinę dainą vilniečiams pagal grupės “Slade” melodiją. Priremtas prie sienos jis tąsyk žurnalui “Ekstra” aiškino mėginąs gauti kūrinio teises atgaline data. A.Paleckis išpažino savo meilę grupei “Slade” ir net pasakojo suradęs kontaktų su jos muzikantais, kurie esą palankiai vertina galimybę atvykti koncertuoti Lietuvos socialdemokratams… Per laiką, kuris praėjo nuo to įvykio, A.Paleckis ėmė nekęsti kapitalizmo, galbūt ir buržuazinių dainų (“Slade” tikrai neišpažįsta socialistinės, juolab – komunistinės ideologijos), tad jei dabar dainuotų, jo melodijos būtų kitos… Tačiau žvelgiant retrospektyviai, tuometis komunistinio bendros nuosavybės principo pritaikymas kapitalistinei autorių teisei buvo pirmas simptomas.

Panašiai kaip LSDP pasielgė ir nauja partija “Drąsos kelias”. Organizacija, kuri didžiuojasi “nesisteminės partijos” vardu, kuri žada visur diegti tik teisingumą ir tiesą, sparčiai mokosi. Nespėjo net į Seimą patekti, o jau žengia “sisteminiu” laisvo teisių ir teisėtumo traktavimo keliu įkandin savo labiau patyrusių konkurenčių. Judėjimo “Drąsiaus kelias” interneto svetainėje kaip rinkimų agitacija buvo paskelbtas vaizdo klipas, kuriame sumontuotos nuotraukos ir skamba Vytauto Kernagio daina “Šaukiu aš tautą”. Tai papiktino kompozitoriaus ir atlikėjo artimuosius. Partija nepatyrusi, gali pasitaikyti klaidų. Tokiu atveju derėtų prisipažinti suklydus ir atsiprašyti tų, kurie pasijuto įžeisti. Tačiau “Drąsos kelio” rinkimų štabo vadovas Valdas Vasiliauskas naujienų portalui Delfi.lt aiškino, kad jokios autorių teisės nėra pažeistos, nes klipas paimtas iš portalo “YouTube”. Žodžiu, jei tik galima rasti kokių nors spragų, galima pro jas ir lįsti… Tiesa, vėliau minėtas klipas iš “Drąsiaus kelio” svetainės vis dėlto buvo pašalintas.

Nederėtų suabsoliutinti rinkimų agitacijos technikos reikšmės, tačiau ji tikrai šį tą pasako apie politikus ir partijas. Antai pernelyg smarkiai įsuktas Rolando Pakso prezidentinės rinkimų kampanijos malūnas 2002 metais tarsi pranašavo ne tik staigų iškilimą, bet ir nuopuolį. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad laikui bėgant rinkimų agitacijos metodai įgyja kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Artūro Zuoko ekscentriški pareiškimai ir triukai puikiai veikė prieš 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimus, bet šiuo metu jis atrodo tik menka savo kopija. Tuo metu Darbo partijos agitacija, paremta tradiciniais metodais, niekuo nestebina, bet gali pasirodyti gana veiksminga.

Prisiminkime 2008 metų Seimo rinkimus, kai Tautos prisikėlimo partijos atstovai agitaciniuose plakatuose vaizdavo save kaip kalinius, kaip vampyrus, kaip “durnius”, o partijos moterys vaidino prostitutes. Pažvelkime į šiuos plakatus šiandien, kai žinome, ką tie asmenys iš tikrųjų nuveikė Seime… Kad būtum įžvalgus, kartais nereikia žvelgti labai giliai. Tiesa čia pat, paviršiuje.