Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Skandalai demokratinėje šalyje – neatsiejama politinio gyvenimo dalis. Kitas dalykas, kokio atgarsio jie sulaukia visuomenėje, kaip sugebama juos įvertinti, kokios padaromos išvados.

Skandalas, susijęs su buvusiu Liberalų sąjūdžio vadovu Eligijumi Masiuliu, išsiskiria savo skambesiu, reikšme ir pasekmėmis. Pastaruoju metu jis buvo primirštas, bet praėjusią savaitę vėl atgaivintas paties buvusio politiko pastangomis. Dar gegužę, tik paaiškėjus skandalingiems faktams, E. Masiulis žadėjo atėjus laikui tiek daug papasakoti, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi. Žadėtoji valanda išmušė, bet vietoj įdomybių Lietuva sulaukė tik banalios, nelogiškos, keliančios vien dar daugiau klausimų istorijūkštės.

Apie tai jau daug kalbėta, ir čia norėčiau pateikti tik vieną pastabą. Gal būsiu kažką praleidęs, bet daugelyje interviu ir pranešimų apie E. Masiulio išpažintį pasigedau paprasto konstatavimo, kad net paties politiko pateikta versija liudija apie šiurkštų viešųjų ir privačių interesų supainiojimą. Viename iš pastarųjų interviu E. Masiulis aiškina: „Matyt, tuo metu galėjau ir kitų žmonių paprašyti paskolos ir turbūt ne vienas pasiturintis Lietuvos žmogus, verslininkas, turintis pinigų, būtų man jų paskolinęs.“ Tai tiesa. Akivaizdu, kad daugelis būtų sutikę suteikti tokią paskolą vienos svarbiausių šalies politinių partijų lyderiui, kartais vadintam „be penkių minučių premjeru“.

Daugelis ne tik sutiktų, bet net ir pageidautų tokią paskolą suteikti, nes tarp skolintojo ir pasiskolinusiojo susiklosto ypatingi santykiai. Tai iš esmės ta pati situacija, jei teisiamasis paskolintų didelę sumą pinigų savo teisėjui ar studentas – dėstytojui. Suprantama, kad pasiskolinęs pinigų asmuo savo skolintojo atžvilgiu nebūtų objektyvus net tokiu atveju, jei viskas klostytųsi pagal sutarties sąlygas. Tačiau kiekviena skola yra potencialiai rizikinga, ir jei kiltų sunkumų ją grąžinant skolintojas įgytų didžiulę įtaką skolininkui. Nereikia ir aiškinti, ką tai reiškia, jei tokią įtaką verslininkas turėtų vienam iš įtakingiausių šalies politikų.

Raimondas Kurlianskis labai norėjo paskolinti E. Masiuliui pinigų. Jis pats, būdamas „MG Baltic“ viceprezidentas, taigi vieno stambiausių Lietuvos koncernų vadovas, paslaugiai atvežė juos į sutartą vietą ir dar pridėjo, pagal čia aptariamą versiją, butelį koncerno produkcijos magaryčių. Jeigu įsivaizduotume tokią hipotetinę situaciją, apie kurią kalba E. Masiulis, R. Kurlianskis būtų skolinęs pinigus tikrai ne dėl to, kad būtų norėjęs pasipelnyti gaudamas už paskolą, kaip sako E. Masiulis, 3 proc. metinių palūkanų. Tad išties keistoka, kad viešojoje erdvėje aptarinėjant E. Masiulio pateiktos versijos tikėtinumą nepastebimas jos – tokios, kokia ji pateikta, – ydingumas. Pinigų skolinimasis iš svarbių lobistų verslininkų net ir asmeninėms reikmėms politikui turi reikšti politinės karjeros pabaigą, jau nekalbant apie tai, kad paskola nebuvo užregistruota pas notarą, kaip to reikalauja įstatymas.

Savo aktyvų gyvenimą praleidęs politikoje E. Masiulis, akivaizdu, yra praradęs realybės jausmą ir keista tik tai, kad to nebuvo pastebėta anksčiau.

Neperdedant galima teigti, kad tai, kas atsitiko E. Masiuliui, sudavė skaudų smūgį Lietuvos visuomenei. Sociologo Vlado Gaidžio nuomone, šis skandalas lėmė gana ženkliai subjurusią Lietuvos žmonių nuotaiką. Tai liudija Eurobarometro apklausos rezultatai. 2015 metų gegužę 74 proc. lietuvių atsakė, kad jie yra patenkinti savo gyvenimu, 38 proc. manė, kad Lietuvos ekonomikos padėtis gera, o 2016-ųjų gegužę, apklausiami praėjus savaitei ar kelioms po kilusio skandalo, pasitenkinimą gyvenimu reiškė jau tik 66 proc., o ekonomikos padėtį palankiai vertino 27 proc. lietuvių. Atitinkamai nusmuko pasitikėjimo ir kiti rodikliai.

Vis dėlto kiekviena blogybė gali turėti pozityvių aspektų. Tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba reiškia įtarimus iškiliems politikams, liudija veikiančios demokratijos privalumus. Yra vilčių, jog šie įvykiai bus kaip signalas, kad politinė korupcija nei šiuo metu, nei ateityje nebus toleruojama. Įvykiai, kurie būtų klostęsi, jei šis skandalas nebūtų iškilęs į viešumą, turėtų kur kas blogesnių pasekmių. Tiesa, kyla nemažai kalbų apie tai, kad E. Masiulis ištemptas į dienos šviesą vykdant kažin kokį politinį užsakymą, netgi baksnojama į rūmus Daukanto aikštėje. Tačiau tokie įtarimai neturi pagrindo, juolab akivaizdu, kad jei būtų vadovaujamasi politiniais išskaičiavimais, skaudus kirtis būtų nukreiptas į kitą politinio spektro pusę.

Tačiau to, kad šis skandalas visuomenėje sukėlė nusivylimą, lengva ranka nurašyti negalima. Nuodai išleisti, ir jie pakenkė mums visiems. Ne mažesnė bėda yra tai, kad gerokai susilpninta viena svarbiausių politinių jėgų. Ir taip skurdžiam Lietuvos politiniam gyvenimui tai didelis nuostolis: alternatyva dabartinės Vyriausybės krypčiai tapo viso labo teorinė. Į politikos viršūnes besiveržianti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo prigimtimi yra oportunistinė ir jungsis prie tų, kurie pakvies į valdžią. Tačiau tai – jau kita tema.