Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Iš­kart po sa­vi­val­dos rin­ki­mų dvie­jų par­la­men­ti­nių par­ti­jų ly­de­riai par­eiš­kė pa­si­trau­kian­tys iš pos­tų. Ži­nant, kad Lie­tu­vo­je par­ti­jų va­do­vai kei­čia­si re­tai, ga­li­ma tvir­tin­ti, jog tai iš­ties iš­skir­ti­nis reiš­ki­nys.Po­li­ti­nių jė­gų pa­dė­tį mū­sų ša­ly­je rei­kė­tų ver­tin­ti dve­jo­pai. Vie­na ver­tus, par­ti­jos nuo­lat keiks­no­ja­mos, o pa­si­ti­kė­ji­mas jo­mis yra men­kiau­sias pa­ly­gin­ti su ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis. Par­ti­joms pri­klau­so tik ne­di­de­lė da­lis vi­suo­me­nės. Jos ne­su­ge­ba ge­ne­ruo­ti nau­jų idė­jų, ne­ran­da bū­dų par­ei­ka­lau­ti iš sa­vo na­rių skaid­ru­mo ir griež­tai at­si­ri­bo­ti nuo ko­rup­ci­nės veik­los. Ga­liau­siai par­ti­joms tie­siog stin­ga in­te­lek­ti­nių ge­bė­ji­mų, jos ne­mo­ka at­si­nau­jin­ti.

Ki­ta ver­tus, tu­ri­me tai, ką tu­ri­me. Par­ti­nė sis­te­ma Lie­tu­vo­je – pa­ly­gin­ti pa­sto­vi, yra iš­ryš­kė­ję du so­li­dūs spar­nai, o tai ge­rai, nes rin­kė­jai vi­sa­da ma­to aiš­kią al­ter­na­ty­vą. Svar­biau­sios par­ti­jos tu­ri sa­vo vei­dą. Net moks­li­niai ty­ri­mai pa­tvir­ti­na, kad per bal­sa­vi­mus Sei­me jos iš es­mės pa­tvir­ti­na sa­vo var­dą ir įvaiz­dį. Pa­vyz­džiui, li­be­ra­lios par­ti­jos iš tie­sų bal­suo­ja už li­be­ra­lius spren­di­mus ir pan. Pa­sta­rai­siais me­tais po­li­ti­nė sis­te­ma pa­ty­rė bent ke­lias aš­trias po­pu­lis­tų at­akas, ta­čiau sta­bi­lu­mas bu­vo iš­lai­ky­tas. Po­pu­lis­tai tu­ri sa­vo elek­to­ra­tą, ta­čiau jie ne­atro­do to­kie rėks­min­gi ir grės­min­gi kaip kai ku­rio­se ki­to­se, net se­nos de­mo­kra­ti­jos Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Dėl dau­ge­lio prie­žas­čių par­ti­nė sis­te­ma vi­so­je Eu­ro­po­je pa­ti­ria rim­tų iš­mė­gi­ni­mų, plin­ta kraš­tu­ti­nių pa­žiū­rų ir po­pu­lis­ti­nės par­ti­jos. Lie­tu­vo­je taip pat ky­la įvai­rių grės­mių. Tai ir slap­ta už­sie­nio vals­ty­bių įta­ka, ir bru­ka­ma ne­pa­ma­tuo­ta elek­tro­ni­nio bal­sa­vi­mo idė­ja. At­ei­ty­je įvai­rių pa­vo­jų tik dau­gės.

Šio­mis die­no­mis And­rius Ku­bi­lius pa­skel­bė ne­be­siek­sian­tis bū­ti per­rink­tas Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) pir­mi­nin­ku, o Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė at­sis­ta­ty­di­no iš Dar­bo par­ti­jos va­do­vės par­ei­gų. Tie­sa, ly­de­rių kai­tos ap­lin­ky­bės abie­jo­se par­ti­jo­se – vi­siš­kai skir­tin­gos.

TS-LKD yra pa­ti su­dė­tin­giau­sia par­ti­ja, vie­ni­jan­ti iš pa­žiū­ros prieš­in­gas sro­ves – tra­di­ci­nes ver­ty­bes gi­nan­tį kon­ser­va­ty­vų­jį spar­ną ir ste­ri­liai tech­no­kra­tiš­ką, glo­ba­li­nę, net su ni­hi­liz­mu be­si­ri­bo­jan­čią kryp­tį. To­kia pla­ti ap­rėp­tis ga­li tap­ti šios par­ti­jos stip­ry­be ar­ba, ki­taip su­sik­los­čius ap­lin­ky­bėms, silp­nu­mu. Ki­taip nei kal­ba­ma, TS-LKD vi­sai ne­blo­gai pa­si­ro­dė sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se ir ga­vo 15 tūkst. bal­sų dau­giau nei per 2011 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­mus. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad ši par­ti­ja įstri­go va­ka­rykš­tė­je die­no­je ir kad jai bū­ti­nas at­si­nau­ji­ni­mas. Tai, jog TS-LKD ne­su­ge­bė­jo tin­ka­mu lai­ku ras­ti ir iš­kel­ti kan­di­da­to į Vil­niaus me­rus, tik iš­ryš­ki­no, kad par­ti­jai stin­ga vie­ny­bės ir veiks­min­go veik­los koor­di­na­vi­mo. Ne­ga­li­ma ig­no­ruo­ti ir fak­to, kad A. Ku­bi­lius yra be­ne ne­igia­miau­siai ver­ti­na­mas Lie­tu­vos po­li­ti­kas, o šios ap­lin­ky­bės di­des­nių am­bi­ci­jų tu­rin­čiai par­ti­jai ne­pa­va­din­si pa­lan­kia.

Ga­li­ma spė­ti, jog pa­grin­di­nė ko­va dėl TS-LKD vai­ro vyks tarp par­ti­jos ve­te­ra­nės Ire­nos De­gu­tie­nės ir Gab­rie­liaus Lands­ber­gio. I. De­gu­tie­nė yra iš­min­tin­ga ir pa­ty­ru­si, de­ja, at­sto­vau­ja tik vie­nam par­ti­jos spar­nui. Pra­ei­ty­je ji ne kar­tą at­si­sa­kė at­sa­kin­go pos­to, o da­bar, jei bū­tų iš­rink­ta par­ti­jos pir­mi­nin­ke, TS-LKD at­si­nau­ji­ni­mu to jau ne­be­bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti. At­si­nau­ji­ni­mą, be abe­jo, reikš­tų G. Lands­ber­gio iš­rin­ki­mas. Įdo­mu, kad šį jau­ną eu­ro­par­la­men­ta­rą par­ėmė dvi kon­ser­va­ty­viau­sios TS-LKD frak­ci­jos – po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai bei tau­ti­nin­kai. Jau­nas ly­de­ris, ma­tyt, ga­lė­tų su­vie­ny­ti ne­vie­na­ly­tę par­ti­ją. Šis po­li­ti­kas tu­ri gar­sią pa­var­dę, ge­rą iš­kal­bą ir kris­lą cha­riz­mos, o tai dar nie­kam ne­pa­ken­kė. Aiš­ku, bū­tent pa­var­dė pa­dė­jo jam taip grei­tai iš­kil­ti į po­li­ti­kos aukš­tu­mas. Ta­čiau dau­ge­lis, tarp jų ir I. De­gu­tie­nė, įspė­ja, kad ne­pa­ty­ręs G. Lands­ber­gis, jei bus iš­rink­tas pir­mi­nin­ku, ga­li tap­ti vi­so la­bo A. Ku­bi­liaus įran­kiu. Pa­var­dė yra ne tik šio po­li­ti­ko tramp­li­nas, bet ir jo pa­žei­džia­ma vie­ta: jam da­rant kar­je­rą bus dar il­gai pri­ki­ša­ma, jog par­ti­ja va­do­vau­ja­si ar­cha­jiš­kais di­nas­ti­jos pa­pro­čiais. Kal­bant apie tai, kad G. Lands­ber­gis ga­li bū­ti iš­rink­tas TS-LKD pir­mi­nin­ku, ga­li­ma kar­čiai pa­juo­kau­ti: rei­kia vil­tis, jog jo va­do­vau­ja­ma par­ti­ja grei­tai ne­pa­si­da­rys to­kia po­pu­lia­ri, kad lai­mė­tų dau­gu­mą rin­ki­muo­se, nes tuo­met ly­de­riui tek­tų tap­ti prem­je­ru. G. Lands­ber­gis tu­ri tik ne­di­de­lę pa­pras­to vals­ty­bės tar­nau­to­jo pa­tir­tį, tad su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kaip jis ga­lė­tų ei­ti Vy­riau­sy­bės va­do­vo par­ei­gas.

Dar­bo par­ti­ja ga­ly­nė­ja­si su ki­to­kio­mis prob­le­mo­mis. Jas ap­ta­riant net keis­ta pri­si­min­ti, kad ši po­li­ti­nė jė­ga bu­vo vie­na ly­de­rių 2012 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se. Nuo to lai­ko par­ti­jo­je įvy­ko per­mai­nų – pa­si­trau­kė jos ly­de­ris Vik­to­ras Us­pas­ki­chas. Ar tas žmo­gus yra ge­ras va­dy­bi­nin­kas? Iki šiol taip at­ro­dė, ta­čiau pa­sta­rie­ji įvy­kiai pri­ver­tė tuo su­abe­jo­ti. For­ma­liai pa­si­trau­kęs V. Us­pas­ki­chas iš­lai­kė įta­ką, ta­čiau nau­do­ja ją nau­jie­siems par­ti­jos va­do­vams stum­dy­ti ir komp­ro­mi­tuo­ti. Su­pran­ta­ma, šie ne­si­jau­čia esan­tys sa­va­me kai­ly­je, pa­inio­ja­si tar­da­mi net pa­pras­čiau­sius žo­džius. Su­tri­kę ir bu­vę “dar­bie­čių” rin­kė­jai. Žmo­nės ne­bal­sa­vo už par­ti­ją, kri­ti­kuo­ja­mą pa­ties jos pa­triar­cho. Ži­no­ma, esant to­kiai ne­pa­lan­kiai pa­dė­čiai rin­ki­mai bu­vo pra­lai­mė­ti, ta­čiau kal­tę dėl to V. Us­pas­ki­chas su­ver­tė da­bar­ti­nei par­ti­jos va­do­vy­bei. Jei­gu jis no­rė­jo va­do­vau­ti par­ti­jai, ga­lė­jo tai ir da­ry­ti, o jei nu­spren­dė pa­si­trauk­ti, de­rė­jo tai įgy­ven­din­ti. Va­dy­bi­niu po­žiū­riu blo­giau­sias yra ne­aiš­kus, ne iki ga­lo įgy­ven­din­tas spren­di­mas. Bu­vęs šel­miš­kas ir šmaikš­tus V. Us­pas­ki­chas ta­po pa­gie­žin­gu niurgz­liu, ku­ris, re­gis, pats ne­ži­no, ko no­ri. Ga­li­ma įtar­ti, kad už­sie­nio vi­zi­to iš­vy­ku­si L. Grau­ži­nie­nė at­sis­ta­ty­di­no ne be jo va­lios. Ta­čiau jei V. Us­pas­ki­chas sa­vo keis­tais iš­puo­liais to­liau dre­bins par­ti­ją, ji ne­tu­rės at­ei­ties.