Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Prezidento knygoje – pagarbos žmogui stoka
Prezidento Valdo Adamkaus knygos “Paskutinė kadencija” viršelyje – jo nuotrauka iš pirmosios kadencijos pradžios, nors apie pirmąją kadenciją knygoje nėra beveik nė žodžio. Tokia nedidelė, rodos, nekalta realybės korekcija. Žinoma, grožėjimąsi savimi politikui, ypač tokio masto, kokio yra V.Adamkus, galima atleisti. Vis dėlto kartu tai ir signalas: ši knyga daugiau atspindi ne Lietuvos politinį gyvenimą, o paties V.Adamkaus asmenybę.
V.Adamkus – iškilus politikas, daugeliui tapęs simboliu. Jis nutiesia tiltą tarp prieškario ir dabartinės Lietuvos, taip pat ir tiltą tarp išeivijos ir Tėvynės. Savo asmeniu ir Lietuvai, ir visam pasauliui jis liudijo, kad Lietuva atsikrato sovietinės praeities. Prezidentui būdingi aukšti moraliniai standartai, nepriekaištingas garbės ir etikos supratimas. Daugeliui toks V.Adamkus ir būtų išlikęs Lietuvos istorijoje – jeigu nebūtų išleidęs prezidento dienoraščių knygos “Paskutinė kadencija”.
Žinoma, knygoje yra įsimintinų puslapių, vertų dėmesio istorinių scenų. Nežinia, kada turėsime kitą prezidentą, galintį pasigirti tokiu tarptautiniu autoritetu. V.Adamkus – daugelio prezidentų ir premjerų, karalių ir hercogų, visuomenės veikėjų ir menininkų draugas ir bičiulis (išskyrus Vladimirą Putiną), neprilygstamas metų žmogaus titulų, garbės vardų ir kitų prestižinių apdovanojimų bei nominacijų kolekcininkas. Jis turėjo savo tvirtą požiūrį į tai, kokia turi būti Lietuvos užsienio politika: Lietuva autoritetą Europoje ir pasaulyje gali pelnyti padėdama buvusioms komunistinėms valstybėms ištrūkti iš Rusijos įtakos sferos ir integruotis į Vakarų pasaulio struktūras. Galima ginčytis, ar tokia strategija yra vienintelė ir pati geriausia, tačiau nepaneigsi to, kad prezidentas nuosekliai ir sėkmingai brėžė tokią liniją.
Knygos pabaigos žodyje V.Adamkus prisipažįsta, kad grįžęs į Lietuvą jis iki šiol čia pasigenda visų pirma pagarbos žmogui. Taip pat V.Adamkus pabrėžia, kad demokratijos principai jam, subrendusiam Vakaruose, kitaip nei daliai lietuvių, esantys tokie savaime suprantami ir natūralūs kaip kvėpavimas oru.
Tai paradoksas, tačiau skaitant dienoraščius akį itin rėžia tai, kad prezidentas dažnai nelabai suvokia demokratijos principų. “160 kilometrų per valandą greičiu skriejame į Kauną” (p. 86), giriasi prezidentas, laikotarpiu po pirmosios kadencijos vykstantis į renginį, net nesusimąstydamas, kad Kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems. Ko tada vertos prezidento pastabos tolimesniuose knygos puslapiuose apie “karą keliuose”?
Politikų mėginimai derinti partijų programas V.Adamkui kelia alerginę reakciją – jis tiesiog atsisako pripažinti, kad tarp socialdemokratų ir konservatorių gali būti bent kokių idėjinių skirtumų (p. 272). Bent trim atvejais prezidentas kaip didžiulį nuopelną sau priskiria padarytą spaudimą Generalinei prokuratūrai ir teismams sprendžiant konkrečias bylas. Nežinau, kokiu oru prezidentas kvėpavo gyvendamas už jūrų, tačiau tokiais dalykais demokratinės valstybės prezidentui girtis nederėtų – tai yra šiurkštus demokratijos principų pažeidimas.
Arba štai dar vienas epizodas. Prezidentas informuojamas, kad konservatorių ginami “talkininkai” esantys buvę KGB karininkai. “Paprašiau P.Malakausko (VSD vadovo) parinkti keletą įspūdingesnių pažymų ir išslaptinus pateikti jas atsakingų asmenų grupei” (p. 399). KGB dokumentai – demokratinės valstybės prezidento politinės kovos įrankis? O kokia vieta tada lieka įstatymams, Liustracijos komisijai, žmogaus teisei į gynybą, galų gale padorumo ir sveiko proto principams?
Iš dienoraščių susidaro įspūdis, kad prezidentas nemažai laiko praleisdavo studijuodamas jam neįtikusių asmenų, apie jį neigiamai rašiusių žurnalistų KGB bylas, kurios, beje, teismuose nepripažįstamos kaip įrodymai, nes pasirodė, kad dalis jų yra tiesiog KGB darbuotojų išmonė. Įdomu, kad slapti dokumentai buvo vežiojami net naktį, ir ne į prezidentūrą, o prezidentui į namus (p. 407).
V.Adamkui net nesukrebžda mintis, kad tokiu būdu jis tampa šios informacijos, kurios per trumpą laiką neįmanoma patikrinti, įkaitu ir pasidaro priklausomas nuo saugumiečių, kurie ją teikia. Prezidento neprablaivė net tai, kad vieną kartą VSD direktoriaus Arvydo Pociaus net iš Seimo tribūnos garsiai paskelbti kaltinimai subliūško.
Prezidentas sakosi Lietuvoje pasigendąs pagarbos žmogui, tačiau ši knyga, deja, – blogo tono, dažnai nepagrįstų įžeidinėjimų, etikečių klijavimo pavyzdys. Algirdas Brazauskas knygoje – AMB, Kazimira Prunskienė – kunigaikštienė, politinių partijų vadovybė ar koalicijos taryba – politbiuras. Tačiau, žinoma, net ne tai svarbiausia.
Kaip mes gyvenime vadintume žmogų, kuris visiems ištrimituotų tai, ką jam pasakai nuoširdžiai, konfidencialiai, laisvo pokalbio metu? V.Adamkaus knygoje yra ne vienas toks paviešinimas – akivaizdu, ištrauktas iš konteksto.
O ką pasakytume apie tą, kuris, nematęs įvykio, o tik girdėjęs apie jį kitus pasakojant, imtųsi kategoriškų vertinimų ir skelbtų tai visai Lietuvai? Kaip dabar turėtų jaustis tie, kurie pasitikėdami kalbėjo su prezidentu, ir tie, apie kuriuos buvo kalbama!
O kaip jaustis garbingam profesoriui, vienu metu pretendavusiam tapti ministru, kuris prezidento knygoje kaltinamas ryšiais su KGB? Tai teisinis nihilizmas, bet kokių moralės normų nepaisymas.
Vienoje vietoje dienoraščiuose V.Adamkus rašo, kad pasibaisėjo interneto portaluose skelbiamų komentarų kultūra. Deja, pats “Paskutinės kadencijos” autorius tampa nauju drabstymosi purvais lyderiu.
1 atsiliepimas
O tai kokie memuarai turi būti – politiškai korektiški? Ar žmogus tokiame garbiame amžiuje nors prieš mirtį gali parašyti savo gyvenimo įspūdžius kaip prisimena, subjektyviai.
lapkričio 24, 2011, 9:48Nuo politinio eurojazo ir taip pavargstame. Atsijosime pelus nuo grūdų memuaruose ir be papildomo cenzūravimo…