Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

 „Orbanizacija“ pasiekė Lenkiją. Lenkijoje rinkimus laimėjusi Jarosławo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“ neslepia, kad ji eis Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano pramintu taku. Tai reiškia visų pirma didesnį valstybės kišimąsi į daugelį sričių, įskaitant teisėsaugą ir žiniasklaidą, bei tautiškumo principo iškėlimą virš liberalių europinių vertybių. Be to, „Teisė ir teisingumas“ turi aiškų populizmo prieskonį.

Yra ženklų, kad ir Vakarų Europoje populistinės radikalios kairios ar dešinios partijos įgauna vis daugiau populiarumo. Tai lemia įvairios priežastys – finansų krizė, valdžios atitolimas nuo žmonių, o pastaruoju metu – didžiulė migrantų banga.

Tad gal ir Lietuvoje būtų verta pamąstyti apie vertybių perkainojimą?

Manau, kad principinių demokratijos vertybių išsižadėti jokiu būdu neverta, o vienas ar kitas debesėlis Europoje toli gražu nereiškia audros. Radikalių partijų įtaka Europoje nėra didelė, o dalis šių partijų, nors kai kada vadinamų radikaliomis, iš tikrųjų yra įsipareigojusios demokratijai ir ES vertybėms. Užtenka paminėti triukšmingus šūkius mėgstančią Graikijos „Syrizą“, kuri, iškovojusi valdžią, ne tik nepažeidinėja demokratijos principų, bet ir, nepaisant išskirtinai sunkių aplinkybių, išlaiko europietišką kryptį.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas yra išmintingas ir pragmatiškas politikas. Jo siekis valdyti kiečiau yra akivaizdus, tačiau jis turi ypatingą ribos pojūtį ir sugebėjo daugelyje vietų užverždamas virvę lygiai tiek, kiek įmanoma, vis dėlto neperžengti lemtingos ribos. Kita vertus, ekonomikos stebuklo Vengrija nesukūrė, ir kol kas neaišku, kuo pasibaigs šioje šalyje vykdomas eksperimentas. O jis gali pasibaigti ganėtinai liūdnai. Opozicija nuslopinta, vyriausybė savo rankose sutelkė didžiules galias ir konstitucinius instrumentus veikti vienvaldiškai. Kas bus, jei šie galingi instrumentai rinkėjų valia atsidurs politinių oponentų rankose? Juk anksčiau ar vėliau tai vis vien nutiks.

Lenkijoje J. Kaczynskio partijos pirmieji veiksmai po laimėtų rinkimų sukėlė protestus. Buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa įspėja dėl pilietinio karo grėsmės, jei „Teisė ir teisingumas“ toliau eis šiuo keliu. L. Walęsa greičiausiai sutirština spalvas, tačiau visuomenės susiskaldymas ir politinės įtampos iš tiesų gali gerokai pristabdyti veržlią kaimyninės šalies pažangą, kurią stebėjome pastaraisiais metais.

Lietuvoje esama apžvalgininkų, reiškiančių simpatijas Orbano ir Kaczynskio linijai, angažuotų kovoje su esą išsisėmusiu, išgverusiu Vakarų liberalizmu. Deja, tokios kalbos – tai viso labo vaikiškos ligos. Liejasi triukšminga kritika liberalizmui ir jo esą griūvančiai tvirtovei, ES, bet argumentai seklūs, paremti laikraščių žinutėmis ir atsitiktiniais politiniais traktatais.

Tai vaikiškos ligos, ir ganėtinai kenksmingos dėl dviejų svarbiausių aspektų.

Pirmiausia, žeriama vien kritika, nepateikiant jokios konstruktyvios idėjos, minties apie tai, kaip Lietuva galėtų konstruoti savo visuomenės santvarką, jei išties sumanytų nusisukti nuo liberalių Europos vertybių. Reikėtų atsakyti į daugybę esmingų klausimų, tačiau jų stengiamasi tiesiog nepastebėti. Patogiau eiti lengviausiu, griausmingos kritikos ir griovimo, keliu, nes tam, kad griautum, didelio proto nereikia.

Antrasis aspektas išplaukia iš pirmojo. Vakarų adresu nukreipta kritika sutampa su Kremliaus ideologų peršamais štampais. Tikslus pastebėjimas, kad Vladimiro Laučiaus ir Aleksandro Dugino dėstomos „tiesos“ daug kur sutampa. Vargšai Vakarai, vargšė Europa, jei ne tokie rašinėliai, taip ir nebūtų sužinojusi, kokia ji „supuvusi“. Bėda, kad šioje erdvėje ir šiame laike unisonas su Kremliaus ruporų destrukcine kritika, nepateikiant veiksmingo alternatyvaus projekto, kartu perša ir Kremliaus vertybes, Rusijos socialinį modelį ir dar daug ką daugiau.

Kritikai piešia Vakarus pavargusius, išsisėmusius, išglebusius, vengiančius pažvelgti realybei į akis. Kita vertus, kai to reikia atitinkamam kritikui, inkščiama, rodant priešingą Vakarų veidą – esą ten vyraująs drakoniškas liberalios demokratijos dogmų diktatas, slopinami bet kokie kitokios nuomonės daigeliai.

Žinoma, toli gražu taip nėra. Tiems, kurie pasiilgę tvirtos rankos, bizantiškų hierarchinių struktūrų, tiems, kurie vadovaujasi primityviais instinktais ir smagia „pagaidinimo“ filosofija tiek valstybės, tiek buities lygmenyje, paini demokratiška Vakarų ir ES nuolatinių debatų sistema yra nesuprantama ir nuobodi. Bet nenuneigiamas faktas, kad būtent Vakarai sukūrė tobuliausias klestinčias ekonomines ir socialines valstybės sistemas, pagrįstas ekonominio tikslingumo ir nuolatinio santarvės tobulinimo principais. Tie, kas ragina pažvelgti tiesai į akis, visų pirma turėtų pamatyti šią – beje, ganėtinai akivaizdžią – realybę. Kol kas nematyti, kad kas nors galėtų sukurti bent iš tolo panašaus šias sistemas, todėl griausminga Vakarų kritika iš tiesų viso labo tėra ne daugiau, kaip vaikiškos ligos.