Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Naujas R.Pakso triukas: tiesioginė demokratija
Prezidentas Rolandas Paksas pasigamino dar vieną kuoką, kuria galėtų pliekti oponentus: tai tiesioginės demokratijos idėja. Dar gruodžio mėnesį per partijos “Tvarka ir teisingumas” kongresą vietoj savo, kaip partijos pirmininko, ataskaitos jis paskelbė iš pirmo žvilgsnio išganingą idėją – Lietuva turi tapti pirmąja valstybe pasaulyje, atsisakiusia atstovaujamosios demokratijos ir perėjusia prie tiesioginės demokratijos modelio.Išsakyta idėja buvo neparengta, “žalia”. Buvo galimi du scenarijai: arba reikėtų pradėti įgyvendinti tiesioginės demokratijos idėją tose savivaldybėse, kur dirba jo partijai atstovaujantys merai, arba šią idėją tiesiog taikingai numarinti.
Taip neįvyko. R.Pakso pasiuntiniai, oreiviai ir keliaujantys žeme, tai graudendami, tai grasindami vis dar propaguoja šią idėją, skelbdami, kad pakilo į žygį ne tik sugrąžinti Lietuvą žmonėms, bet ir duoti pamoką visam Vakarų pasauliui. Niekam dar net nesuspėjus suabejoti šia idėja, jau stojama į kovą su tokiais menamais skeptikais, jie paskelbiami korumpuotos ir oligarchinės sistemos šalininkais. Priešininkų “Tvarkai ir teisingumui” reikia kaip oro, tačiau jų pateikta idėja neparengta ir neaiški, todėl jai nėra nei kaip pritarti, nei nepritarti.
Iš tiesų būta ne vieno iškilaus mąstytojo, kurie itin pabrėžė tiesioginės demokratijos pranašumus – pavyzdžiui, Josephas Schumpeteris, Giovanni Sartori. Vis dėlto priežastis, kodėl tiesioginė demokratija niekur pasaulyje neįgyvendinta, yra labai paprasta: jos tiesiog neįmanoma pritaikyti, nes gyventojų, kurie turėtų būti įtraukti į sprendimų priėmimą, skaičius yra pernelyg didelis, o šiuolaikinės valstybės valdymo klausimai – pernelyg sudėtingi. Idėja teikti klausimus tiesioginiam visų gyventojų balsavimui tik iš pirmo žvilgsnio atrodo žavi, paprasta, labai demokratiška. Bet problema – kas parinks klausimus, kurie bus teikiami, kas juos suformuluos? Kiekvienas sociologas žino, kad apklausose, manipuliuojant klausimų formuluotėmis, galima labai ryškiai pakreipti atsakymų svarstykles į vieną ar kitą pusę. Ne mažiau svarbus ir laikas, kada klausimai teikiami apklausoms ar balsavimui. Pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti, kad kilus kokiai nors krizei, susijusiai su Europos Sąjunga (ES), Lietuvoje gali šoktelėti nusivylimas ES. Kaip tik tokiu momentu gali būti pateiktas balsavimui Lietuvos narystės ES klausimas ir nubalsuota, kad Lietuva turi išstoti iš ES. Po metų visuomenės nuomonė gali būti jau kita, tačiau pakartotinai klausimas balsavimui neteikiamas ir nutarimas, prisidengiant tautos vardu, vykdomas.
Tai dar toli gražu ne viskas. Kaip bus išspręsta dilema, jei rinkėjai balsuos už du vienas kitam prieštaraujančius dalykus – pavyzdžiui, didinti išmokas ir mažinti mokesčius? Jei visą laiką lemiamas bus daugumos balsas, kaip bus apgintos mažumų teisės? Šiuolaikinė demokratija turi apimti garantijas mažumoms, juo labiau kad vienu ar kitu metu mažuma gali tapti kiekvienas iš mūsų. Pavyzdžiui, dauguma dirbančių žmonių gali nubalsuoti nemokėti pensijų ar jas drastiškai sumažinti – ar ir tokiu atveju sprendimą derėtų besąlygiškai vykdyti? Seimas priima nemažai sudėtingų įstatymų, skirtų atskiroms specifinėms sritims reguliuoti, kurie įkandami tikrai ne kiekvienam ir, be kita ko, turi būti suderinti su dešimtimis kitų, jau galiojančių teisės aktų. Kaip žmogus galės įsigilinti į visą teisinį, ekonominį, socialinį, politinį kontekstą, ir kas prisiims atsakomybę, jei bus padaryta klaidų? Ar tikrai žmonės noriai balsuos, jei balsavimai vyks kiekvieną dieną? Spėčiau, kad po pirmojo šimto priimtų įstatymų ir jų pataisų aktyvūs liks kokie du procentai balsuotojų. Kas tokie jie bus ir kur ves Lietuvą?
Į šiuos klausimus, matyt, galima surasti atsakymus, tačiau tie atsakymai nebus tokie jau paprasti ir vienareikšmiai. Tačiau jeigu konkretaus projekto nėra, tiesioginės demokratijos propagavimui telieka vienas žodis – demagogija.
Be jokios abejonės, demokratija Lietuvoje serga. Tačiau tai nereiškia, kad turime karštligiškai imti eksperimentuoti. Kita vertus, pokyčiai būtini, galbūt ir įvedant tiesioginės demokratijos elementų. Tiesioginė demokratija gali būti naudojama visų pirma savivaldoje – čia ir gyventojų skaičius atitinka Atėnų standartus, ir klausimai paprastesni. Jeigu į tiesioginę demokratiją žvelgtų rimtai, partija “Tvarka ir teisingumas” ją galėtų pademonstruoti savo valdomose savivaldybėse. Tačiau neatrodo, kad, pavyzdžiui, Virginijaus Komskio valdoma Pagėgių savivaldybė išsiskirtų demokratiškumu.
Plačiai kalbama apie “aukštas materijas” – tiesioginę demokratiją, elektroninį balsavimą. Tačiau nesinaudojama galimybėmis, kurios po ranka ir kurios gerokai pagyvintų demokratiją. Pavyzdžiui, savivaldybių gyventojų apklausų teisinė bazė parengta, bet jos beveik nevykdomos. Kas kliudo skelbti svetainėje dokumentus, nutarimus, kuriuos žadama priimti, laukti gyventojų atsiliepimų ir juos priimti arba atmesti, paskelbus motyvuotą atsakymą? Kas kliudo sukurti aiškų ir skaidrų sprendimų priėmimo mechanizmą, kuris numatytų konsultacijas su visuomene?
V.Komskis ir dar trys “Tvarkos ir teisingumo” merai dabar turi gerą pretekstą, kodėl nedirbs skaidriau ir atviriau, kodėl nevykdys gyventojų apklausų ir priimdami sprendimus nesikonsultuos su visuomene – juk jie laukia, kol Seimas pasileis ir bus įvesta tiesioginė demokratija.
« Užmirštoji savivalda
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!