Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Sustabdžius atominės elektrinės projektą Lietuvoje prasidėjo naujas vajus – kova prieš skalūnų dujų gavybą.

Be jokios abejonės, šių dujų gavybos projektas negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Tačiau raginimai atmesti jį net nesvarsčius ir neišsiaiškinus, kokius turime skalūnų dujų telkinius, nuteikia niūriai ir kelia įvairių įtarimų.

Lietuvos žmonėms (įskaitant valdininkus ir mokslininkus) dažnai stinga verslumo. Dar daugiau – iš esmės daugelis kol kas nesuvokia, kaip sukuriama valstybės gerovė. Jos nesukursi be drąsos ir kūrybos, be naujovių ir investicijų, be atsivėrimo pasauliui, be rizikos ir nuolat kaupiamos patirties.
Tik komunistinis pasaulis buvo idealus, o realybė – kitokia. Kiekvienas projektas turi negatyvių dalykų, ir kuo jis didesnis, tuo daugiau įvairių prieštaravimų. Net statant paprastą namą tenka iškirsti medžių. Nuskambėjęs vietovės, kurioje rengiamasi žvalgyti skalūnų dujas, gyventojos argumentas, kad šių dujų žvalgymas ir gavyba kelia grėsmę vietos melioracijos sistemai, man sukėlė netikėtas asociacijas ir prisiminimus. Atgimimo laikais skaičiau ne vieną straipsnį, kuriame melioracija buvo įvardyta kaip viena didžiausių Lietuvos nelaimių.

Vakarų pasaulis, nepaisydamas įvairių argumentų ir išlygų, prioritetu pasirinko ūkio augimą ir gerovę, nors ją dažniausiai tenka kurti naudojant gamtos išteklius. Žinoma, ekologijos ir tvarios plėtros idėjos labai svarbios, tačiau jos toli gražu nepaneigia esminio fakto, kad gerovė kuriama vykdant invaziją į gamtą. Esu matęs ekologiškiausių šalių reitingą, kuriame pirmąją vietą užėmė Afganistanas. Ekologiškiausia pasaulyje pripažinta valstybė turi vos kelias ligonines, o jos gyventojai verčiasi primityviausiu žemės ūkiu, užaugintų narkotinių augalų prekyba. Kažin ar toks titulas yra laimėjimas, kuriuo verta didžiuotis. Tačiau – ir tai ne juokai – Lietuvoje ne tiek mažai žmonių, kurie, galbūt nė patys to nesuvokdami, siūlo lygiuotis į Afganistaną (Lietuvos pasienyje klestinti kontrabanda čia gal ne vien atsitiktinis panašumas). Lietuva – kraštas, kuriame itin gausu griežtų draudimų: miške statybos negalimos, pakrantėse negalimos, įvairiausiuose draustiniuose ir rezervatuose, užimančiuose nepagrįstai didelę dalį teritorijos, net namo rekonstrukcija beveik neįmanoma. Tikrų ar tariamų architektūrinių paminklų sąrašas toks ilgas, kad jų nepajėgia suskaičiuoti net patys paminklosaugininkai. Pagal galiojančią tvarką šie paminklai palikti griūti, nes šalyje tiesiog stinga investicijų, kad pastatus būtų įmanoma pritaikyti naudojimui laikantis nustatytų reikalavimų. Ką jau kalbėti apie tokius projektus kaip atominė elektrinė ar skalūnų dujų gavyba, kurių net pats svarstymas kartais laikomas beveik nusikaltimu.

Lietuvoje gyventojų tankumas 6-7 kartus mažesnis nei Vakarų Europoje, tačiau kiek verslo projektų žlugo vien todėl, kad nepavyko rasti jiems vietos! Manęs pernelyg nedžiugina tai, jog Lietuvoje gausėja medžių, bet didžiulį nerimą kelia faktas, kad mažėja gyventojų. Žmonės važiuoja į valstybes, kuriose eksploatuojamos skalūnų dujos ir veikia atominės jėgainės, o ten nuvykę sukurta gerove naudojasi kaip duotybe, ir nė nesusimąsto, kokia kaina ji buvo kuriama.

Dabar mokslininkai, politikai vienas per kitą garsiausiai reiškia nuomonę, kad išgaunant skalūnų dujas į žemės gelmes pumpuojamos nuodingosios medžiagos, kad gali įvykti techninių avarijų, didėti tarša, kad žmonių sveikatai dėl šių dujų gavybos ateityje galbūt grės pavojai, nors šiandien jie dar nenustatyti. Tačiau kokie tai mokslininkai, skelbiantys tokias banalybes, kurios prieinamos kiekvienam, beje, neatlikę jokių tyrimų. Tie patys mokslininkai kalba, esą mikrobangų krosnelės maistą paverčia nuodais, o mobiliaisiais telefonais galbūt pavojinga naudotis, nes po 20 metų, žiūrėk, ims ir paaiškės, kad jie sukelia smegenų vėžį.

Tačiau apie naftos gavybą jūroje sprendžiame ne tik įvertinę kraupias pasekmes, kurias sukėlė 2010 metais “British Petroleum” platformoje Meksikos įlankoje įvykusi avarija, automobilių reikšmę irgi vertiname ne vien pasitelkę skaičius, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje per avarijas žuvo keliolika tūkstančių žmonių ir kad labai didėja oro užterštumas. Kalbant tokiais argumentais, kokius pasitelkia mūsų mokslininkai ir kai kurie politikai, “sudirbti” galima bet ką. Ir vinies į sieną kalti nevalia, nes pirštus nusimuši. O juk kiekvieno projekto esmė – išlaidų ir naudos analizė. Tai pabrėžė ir Europos Parlamento (EP) pasitelkta šešių mokslininkų grupė, atlikusi išsamią skalūnų dujų gavybos analizę ir, beje, iškėlusi daug šio proceso keliamų grėsmių. Pats EP, kitaip nei tikėjosi žalieji, savo dviejose rezoliucijose, priimtose praėjusių metų pabaigoje, pritarė skalūnų dujų gavybos idėjai, tačiau paragino Europos mastu sugriežtinti to proceso reglamentavimą. Juk tai ir yra išminties kelias.

Stebina politikų ir mokslininkų nekompetencija svarstant tokį svarbų klausimą kaip galima skalūnų dujų gavyba. Stengiamasi užkirsti kelią ne tik pačiai gavybai, bet ir dujų žvalgybai, kuri didesnio pavojaus aplinkai nekelia. Neigti grėsmių, kaip ir įgyvendinant kiekvieną projektą, nevalia, tačiau juk esmė – ekonominiai skaičiavimai. Kaip galima ką nors teigti ar neigti nepateikus nė vieno skaičiaus?

Stebina ir valstybės institucijų nebrandumas bendraujant su vietos bendruomenėmis, į kurių teritorijas galbūt nusitaikė skalūnų dujų išgavėjai. Buvęs ir dabartinis premjerai, ministrai, kiti politikai užsimena nebent apie tai, kad žmonėms reikia suteikti “visą informaciją” apie numatomus darbus. Ar ne laikas pradėti traktuoti vietos bendruomenių taip, kaip Vakarų valstybėse – kaip lygiaverčių partnerių? Imantis tokio masto projektų informacijos teikimu neatsipirksi, kitaip jie išvis nebus įgyvendinami. Ir čia net nereikia Maskvos rankos – žmonės turi teisę ginti savo teises. Su jais reikia kalbėti ne tik apie informacijos pateikimą, bet ir apie konkrečias garantijas, papildomas investicijas į infrastruktūrą, galimą priverstinę jų verslo diversifikaciją, apie konkrečius įsipareigojimus avarijos atveju ir t. t. Žinoma, kalbėti turi tiek valstybės institucijos, tiek potencialūs skalūnų dujų išgavėjai. Būtina įvardyti ir konkrečias sumas, ir tikrai ne simbolines.