Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Kokio skydo reikia Lietuvai?
Lenkija jautriai reagavo į rugsėjo 17 dieną paskelbtą JAV sprendimą nebediegti priešraketinio gynybos skydo šioje šalyje ir Čekijoje. „Išdavystė!“, „Mes parduoti!“, „Peilis į nugarą!“ – skelbė Lenkijos laikraščiai, o politikai ir daugelis piliečių kraipė galvas, negalėdami suprasti, kaip tai galėjo nutikti. Vienas laikraščių (tiesa, bulvarinis) pirmajam puslapiui panaudojo apipavidalinimą ir stilistiką, primenančią tragiškuosius 1939–uosius, kai Vokietija užpuolė Lenkiją.
JAV atsisakė gynybos skydo, kurį keletą metų aktyviai piršo dviem Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Ir Lenkija, ir Čekija buvo sutikusios skydą priimti, nors vidinės diskusijos su kai kuriais politiniais oponentais ir dalimi visuomenės buvo emocingos, kartais net aršios. Lenkija buvo nuoširdi ir pastebima JAV sąjungininkė, tai demonstruojanti net ir susiklosčius sudėtingoms, dviprasmėms aplinkybėms. Aktyviai remtas Irako karas, Lenkijos karių kraujas liejamas Afganistane… O tokį tiesiogiai Lenkiją liečiantį sprendimą JAV prezidento Baracko Obamos administracija priėmė nepasitarusi su partnere. Nesugebėta net deramai, iš anksto apie tai informuoti Lenkijos vadovybės.
Šį JAV sprendimą lėmė ir kompromiso siekis santykiuose su Rusija, ir techninės problemos. Ko gero, buvusio JAV prezidento George’o Busho sprendimas išdėstyti priešraketinį gynybos skydą Lenkijoje ir Čekijoje nebuvo iki galo pasvertas, taip pat ir pastarasis B.Obamos administracijos žingsnis yra nevienareikšmis, ilgam paliksiantis negerų nuosėdų šiame regione.
Lietuvai irgi lieka tik truktelėti pečiais ir toliau stebėti didžiųjų žaidimus. Kaip tik šiuo metu prie pat Lietuvos sienos vyksta Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 12 tūkst. karių. NATO saugo Baltijos šalių oro erdvę, tačiau tie keli lėktuvai greičiau turi simbolinę reikšmę. Prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad NATO neturi konkretaus Baltijos valstybių gynybos plano, taigi Lietuvą kol kas saugo tik popierinis 5–asis NATO sutarties straipsnis ir prie Vilniaus rotušės prisukta lentelė su prezidento G.Busho pažadu. Lietuvos kariuomenė, kurią rengiamasi reformuoti, atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Sakoma, kad rimtesniems veiksmams pasirengęs vos vienas batalionas. Lietuvos gynybos išlaidos kitais metais, matyt, nesieks ir 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Tad kuo galime kliautis?
Turbūt ne kaimyninės valstybės prezidentu Aleksandru Lukašenka. Ūsuotasis prezidentas, pasitelkus paslaptingą laiko mašiną perkeltas iš praeities, atvykęs į Lietuvą sugebėjo užhipnotizuoti dalį visuomenės ir verslininkų, kurie surengė jam ovacijas. Keista, kad kas nors galėjo bent sekundei patikėti, jog A.Lukašenka perduos Lietuvai grandinėmis surakintą buvusį Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoją Vladimirą Uschopčiką, jei tik Lietuvos prokuratūra teisingai užpildys prašymą. V.Uschopčikas įtariamas tuo, jog 1991 metų sausio 13 dieną įsakė šaudyti į žmones.
Iškilūs verslininkai viešai žavėjosi Baltarusijos tvarka, mat šiame krašte yra aišku, su kuo kalbėtis, jei kyla problemų – su prezidentu. Mūsų verslo pažibos dėl dar vieno gardesnio kąsnio nedvejodamos nusišluostytų kojas į demokratiją. Nenuostabu, kad verslo galiūnai neįneša savo indėlio kuriant ir tvirtinant demokratines Lietuvos institucijas. Tačiau akivaizdu, kad jei paliksime šį darbą saujelės politikų nuožiūrai, valstybę gali ištikti tikra katastrofa.
Net ne JAV globa, ne išlaidos gynybai yra svarbiausias dalykas, o mūsų valstybės sėkmė, kuri didžia dalimi užtikrintų ir saugumą. Nelengva kalbėti apie gynybą valstybės, kuri svetima savo pačios piliečiams. Tik net demokratijos įtvirtinimo šūkis, deja, skamba vis rečiau, jau nekalbant apie nelinksmą praktiką. Visuomeninės galios disproporcijos persikelia ir į ekonomikos sritį, kurią simbolizuoja gelžbetoninė oligarchijos piramidė. Praėjusią savaitę Pasaulio ekonomikos forumas paskelbė 2009 metų Globalios konkurencijos indeksą. 2008 metais Lietuva užėmė neaukštą 44 vietą, ir tai krašte sukėlė tam tikrą reakciją. Šįkart nusmukome į 53 poziciją, ir krizės nualintoje valstybėje – ramu. Paskelbti rezultatai atspindi Gedimino Kirkilo Vyriausybės veiklą, tačiau kol kas dar pernelyg mažai požymių, kad sunkmečiu dirbanti naujoji Vyriausybė naudotųsi proga ir, priimdama radikalius sprendimus, kartu dėtų naujus, kitomis vertybėmis pagrįstus valstybės pamatus.
Automobilių nuoma palankiausiomis sąlygomis
« Ar įmanoma morali užsienio politika?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!