Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Koalicija tampa išsišokėlio įkaite
Viešojoje erdvėje vyksta aktyvios diskusijos, kas nutiko Lietuvos politikai. Ar ji dar gyva, ar merdėja? Man rodos, politika praėjusią savaitę numirė. Karstas buvo išneštas 2010 metų balandžio 23 dieną, kai Seimo narys, Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas, vertindamas prezidentės Dalios Grybauskaitės poziciją, pareiškė: “Mums reikalinga ne įžeistos bobos, o oficiali valstybės vadovės pozicija.
Galbūt šis konstatavimas kiek perdėtas, tačiau akivaizdu, jog po tokio valdančiajai koalicijai priklausančios partijos pirmininko pareiškimo politikos kartelė nuleista itin žemai. Tokios kalbos yra visiškai nepriimtinos civilizuotų ir orių žmonių bendravime, ką jau kalbėti apie pasisakymus viešojoje erdvėje.
Laukiame, kad politikų kalbose ir jų diskusijose kristalizuotųsi idėjos, vertybės, strategijos, ideologijos. Jei priimsime A.Valinsko siūlomas taisykles, šitai daryti taps neįmanoma. O tai ir reiškia politikos mirtį.
A.Valinskas teisinasi, esą savo akibrokštu mėginęs atkreipti dėmesį į autoritarinį prezidentės vadovavimo stilių. Čia jis kartoja kai kurių politikos apžvalgininkų mintis, kuriose, beje, esama tiesos. Tačiau ironiška, kad priekaištai, adresuoti prezidentei, daug labiau tinka pačiam A.Valinskui. Visų pirma jis taškosi emocijomis, demonstruoja savo įnorius, autoritarinį valdymo stilių – šitai gali paliudyti iš jo partijos išstojęs gausus buvusių bendražygių būrys. Tai jis sukūrė ideologiškai beveidę ir bejėgę partiją, kurios visa programa – vieno žmogaus kaprizai. Deja, prezidentė nesugeba suformuluoti aiškesnių vertybinių bei ideologinių principų, jos veiklos programa lieka neaiški. Tačiau ji gali pasigirti patirtimi, kvalifikacija, įgytu autoritetu. Tuo tarpu jos kritiko kalbos primena tuščio daužomo kibiro aidą.
A.Valinskui atsistatydinus iš Seimo pirmininko pareigų daugelis svarstė, kaip dabar bus, nejaugi A.Valinskas tenkinsis eilinio Seimo nario krėslu, susitaikys su tuo, kad negali mėgautis visuotiniu dėmesiu? Tokio veikėjo negali tenkinti tylus darbas laukiant savos eilės. Todėl šis apgailėtinas akibrokštas buvo tarsi užprogramuotas. Ir kažin, ar tai jau paskutinis politiko žingsnis siekiant sulaukti dėmesio bet kokia kaina.
Dabar visi klausimai turėtų būti adresuojami ne A.Valinskui, kuris jokiais žygiais nebeatgaivins savo politinės reputacijos, o valdančiajai koalicijai. Šios situacijos dramatizmas kyla ne dėl paties A.Valinsko elgesio, o dėl valdančiosios koalicijos partnerių reakcijos, tiksliau, jos nebuvimo. Iš esmės šurmuliuoja tik opozicija, ir tai suprantama. Valdantieji šio akibrokšto niekaip neįvertino.
Vienintelis Seimo narys konservatorius Evaldas Jurkevičius dėl šio A.Valinsko pasisakymo kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Tačiau toks kreipimasis – grynas nesusipratimas. Seimo nario reakcija iliustruoja mūsų viešojo gyvenimo didžiąją ydą, kai etikos ir politikos problemas mėginama sugrūsti į juridinę ir biurokratinę Prokrusto lovą. Tai – anaiptol ne principingumas, o greičiau priešingas dalykas – mėginimas išvengti savo, kaip politiko, atsakomybės, perkelti ją ant valdininkų ar valstybės pareigūnų pečių. Tikrasis principingumas būtų kreiptis į savos partijos vadovybę primygtinai prašant apibrėžti mūsų politinio gyvenimo etikos normas ir klausiant, ar įmanoma toliau likti koalicijoje su tokiu partneriu.
Koalicijos partneriai neatsiribojo nuo A.Valinsko pareiškimų, nerado būdų pareikšti savo pozicijos. Tai liudija, kokia baili, negarbinga, susitaikėliška yra valdančiosios koalicijos politika. Kokios naudos valstybei gali atnešti Vyriausybė, išbarsčiusi paskutinius savo principus, kiekvieną dieną drebanti dėl išlikimo, šantažuojama perėjūnų? Ar neatėjome prie ribos, kai valdžios išlaikymas tapo savitiksliu siekiu?
Žinoma, mintis apie priešlaikinius rinkimus yra nelengva. Sunkmečiu Vyriausybės stabilumas yra viena didžiausių vertybių. Tačiau verta prisiminti ir tai, kad iki šios padėties eita ne vieną dieną. Į Seimo pirmininkus keltas, stumte stumtas veikėjas toli gražu nevertas tokio posto. Dabartinė tyla ir viltis, jog tiesiog nepastebint akibrokšto, jį nutylint, jis pasimirš ir vėl bus galima gyventi lyg niekur nieko, iš tiesų tik atveria vartus naujiems išpuoliams, naujam politikos degradavimo etapui.
« Iljičiui – 140
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!