Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Lie­tu­va ke­lis de­šimt­me­čius ne tik Eu­ro­po­je, bet ir pa­sau­ly­je pir­mau­ja liūd­no­jo­je sta­tis­ti­ko­je – pa­gal sa­vi­žu­dy­bių skai­čių. To­kia pa­dė­tis nie­ka­da ne­bu­vo pa­slap­tis, tad ne­do­va­no­ti­na, kad per tiek me­tų vals­ty­bė ne­su­for­ma­vo sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos stra­te­gi­jos, ne­sky­rė tam pa­kan­ka­mai dė­me­sio.

Ži­no­mo ko­mi­ko ir ak­to­riaus mir­tis įplies­kė dis­ku­si­jas šiuo klau­si­mu. Į šią prob­le­mą pa­žvelg­ta tar­si nau­jo­mis aki­mis, pra­dė­ta žval­gy­tis ap­link ir ieš­ko­ti, kas dėl to kal­tas. Ne­vy­ku­si kul­tū­ros po­li­ti­ka? Go­dus ir ne­gai­les­tin­gas šou vers­las? Vals­ty­bės abe­jin­gu­mas? Kai kas už­si­mi­nė ir apie pa­ties as­mens at­sa­ko­my­bę. Kiek­vie­nas toks at­ve­jis yra uni­ka­lus, tai­gi nė­ra ir vie­no vais­to, ku­ris pa­dė­tų kiek­vie­nam, esan­čiam ri­zi­kos gru­pė­je. Vis dėl­to tei­siau­si tur­būt tie, ku­rie, kal­bė­da­mi apie sa­vi­žu­dy­bių prob­le­mą, pirš­tu ro­do į vals­ty­bės po­li­ti­ką.

Kal­bant api­bend­rin­tai, di­džiau­sia Lie­tu­vos silp­ny­bė yra ta, kad mū­sų ša­ly­je nė­ra har­mo­nin­gai su­sik­los­čiu­sio in­di­vi­do, bend­ruo­me­nės ir vals­ty­bės san­ty­kio – nė­ra net su­pra­ti­mo, ko­kio mo­de­lio šio­je sri­ty­je de­rė­tų siek­ti. In­di­vi­das pa­pras­tai ma­no, kad jis yra “nu­si­pel­nęs gy­ven­ti ge­riau” ir gau­ti vi­sas įma­no­mas ga­ran­ti­jas, iš­mo­kas ir kom­pen­sa­ci­jas iš vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų. Ta­čiau pa­čioms vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms už­gin­ta kaip nors kiš­tis į in­di­vi­do gy­ve­ni­mą, net jei in­ten­ci­jos bū­tų pa­čios ge­riau­sios. Ne­di­de­lis pa­vyz­dys – as­muo “tu­ri tei­sę” į sa­vo bu­tą dau­gia­bu­čia­me na­me temp­ti šiukš­les, pa­vers­ti jį są­var­ty­nu ir li­gų ži­di­niu, kel­ti gais­rų pa­vo­jų, o ati­tin­ka­mos tar­ny­bos ne­ga­li per­ženg­ti bu­to slenks­čio.

So­vie­ti­niais lai­kais teig­ta, ne­va žu­do­si vien psi­chi­kos li­go­niai. Da­bar šį su­pap­ras­tin­tą po­žiū­rį pa­kei­tė ki­tas uni­ver­sa­lus pa­aiš­ki­ni­mas – esą grės­min­gą sta­tis­ti­ką le­mia so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės prie­žas­tys. Nors toks tei­gi­nys, be abe­jo, yra pra­smin­gas, jis ta­po pa­to­giu pre­teks­tu tie­siog ig­no­ruo­ti prob­le­mą. Spe­cia­lių prog­ra­mų sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jai esą ne­rei­kia – prob­le­ma pa­ti iš­sisp­ręs ge­rė­jant gy­ve­ni­mui. Šio po­žiū­rio lai­ko­si ir da­bar­ti­nis mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius, ku­ris pa­sta­ruo­ju me­tu par­eiš­kė: “No­ri­si ti­kė­ti, kad ge­rė­jant gy­ve­ni­mo ko­ky­bei ša­ly­je sa­vi­žu­dy­bių skai­čius ma­žės, ta­čiau iki tol bū­ti­na im­tis vi­sų įma­no­mų prie­mo­nių. Tuo jau da­bar rū­pi­na­si So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja, ku­ri sie­kia įgy­ven­din­ti skur­do ir so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mo prie­mo­nes.” Taip da­ro­ma di­džiu­lė klai­da. Kas­met Lie­tu­vo­je nu­si­žu­do apie 1000 žmo­nių, ir šis skai­tik­lis su­ka­si me­tai iš me­tų lau­kiant kaž­ko­kio ne­apib­rėž­to so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės pa­dė­ties pa­ge­rė­ji­mo.

Dau­giau­sia sa­vi­žu­dy­bių Lie­tu­vo­je re­gis­truo­ta 1993-2003 me­tais, kai jų skai­čius sie­kė 43-46 at­ve­jus 100 tūkst. gy­ven­to­jų. Nuo 2005-ųjų jų skai­čius ma­žes­nis – nuo 30 iki 34 at­ve­jų 100 tūkst. gy­ven­to­jų, ta­čiau vis tiek tai ryš­kiai iš­sis­ki­ria tarp ki­tų vals­ty­bių. Lie­tu­vos spe­ci­fi­ka yra tai, kad net 80 proc. nu­si­žu­džiu­sių­jų – vy­rai. Pa­ly­gin­ti su tar­pu­ka­riu, mies­to gy­ven­to­jų sa­vi­žu­dy­bių sta­tis­ti­ka ne­daug pa­si­kei­tė, ta­čiau sa­vi­žu­dy­bių skai­čius kai­me iš­au­go dau­giau kaip 10 kar­tų.

Po­li­ti­kus ga­li­ma pa­tei­sin­ti ne­bent tuo, kad veiks­mų spren­džiant šią ne­pap­ras­tai opią prob­le­mą iš jų ne­si­ti­ki ir vi­suo­me­nė – vy­rau­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad toks reiš­ki­nys kaip sa­vi­žu­dy­bė yra vien in­di­vi­do rei­ka­las, iš es­mės ne­su­val­do­ma prob­le­ma. Po­li­ti­kai at­akuo­ja­mi dėl kom­pen­sa­ci­jų, pen­si­jų, mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo, o ap­ta­ria­mas klau­si­mas, lie­čian­tis tūks­tan­čius šei­mų ir to­ly­džio su­kre­čian­tis vi­są vi­suo­me­nę, ro­dos, nie­kam ne­rū­pi.

Dau­ge­lio Va­ka­rų vals­ty­bių ins­ti­tu­ci­jos ne­si­ten­ki­na pa­sy­viu vaid­me­niu, kai rei­kia pri­im­ti spren­di­mus dėl as­mens ge­ro­vės ir svei­ka­tos. Pa­vyz­džiui, pa­sta­ruo­ju me­tu Lie­tu­va iš­gir­do apie Nor­ve­gi­jo­je iš tė­vų ati­ma­mus vai­kus ki­lus ma­žiau­sioms abe­jo­nėms dėl to, kad šei­mo­je jiems bus su­da­ry­tas pa­lan­kus psi­cho­lo­gi­nis kli­ma­tas. Tai pra­kti­kuo­ja­ma ne tik Skan­di­na­vi­jo­je, bet ir to­kio­je ša­ly­je kaip Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, kur dėl pa­na­šių mo­ty­vų iš tė­vų pa­ima­ma de­šim­tys tūks­tan­čių vai­kų. Ta­čiau ati­tin­ka­mai vals­ty­bė­se su­kur­tos pa­gal­bos sis­te­mos as­me­nims,

tu­rin­tiems psi­cho­lo­gi­nių prob­le­mų. Čia se­niai ne­be­si­va­do­vau­ja­ma po­žiū­riu, kad vie­na ar ki­ta prob­le­ma ga­li bū­ti ne­kon­tro­liuo­ja­ma.

Spe­cia­lis­tai, psi­cho­lo­gai pa­ta­ria ne­si­va­do­vau­ti, pa­sak Dai­niaus Pū­ro, fa­ta­lis­ti­niu po­žiū­riu, ir im­tis kon­kre­čių veiks­mų ma­ži­nant sa­vi­žu­dy­bių mas­tą. Tu­rė­tų rea­liai veik­ti psi­chi­kos svei­ka­tos ir sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos kon­sul­ta­ci­jų bei pa­gal­bos sis­te­ma, ku­ri par­ei­ka­lau­tų ne to­kių jau mil­ži­niš­kų in­ves­ti­ci­jų. Tai pa­veik­tų ne tik sa­vi­žu­dy­bių sta­tis­ti­ką, bet ir bend­rą psi­cho­lo­gi­nį kli­ma­tą vi­suo­me­nė­je. O ar ne tas pra­stas psi­cho­lo­gi­nis kli­ma­tas le­mia ir dau­ge­lį ki­tų vi­suo­me­nės prob­le­mų? Spe­cia­lis­tų nuo­mo­ne, šiuo me­tu tu­ri­mos lė­šos nau­do­ja­mos ne­ra­cio­na­liai, ski­ria­mos in­ves­ti­ci­joms į pa­sta­tus ar kom­pen­suo­ja­mie­siems vais­tams, ta­čiau ne­ski­ria­ma pa­kan­ka­mai lė­šų, pa­vyz­džiui, te­le­fo­no pa­gal­bos li­ni­joms. Psi­cho­lo­gas daug kur vis dar lai­ko­mas pra­ban­ga.

Dar kar­tą no­ri­si pa­brėž­ti, kad čia nė­ra šiaip sau pos­trin­ga­vi­mai – kal­ba­me apie juo­dą­ją sta­tis­ti­ką, ku­ri yra ne šiaip blo­ga, o pa­ti tra­giš­kiau­sia pa­sau­lio mas­tu. Aki­vaiz­du, kad to­kios pa­dė­ties prie­žas­čių kil­di­ni­mas iš so­cia­li­nių bei eko­no­mi­nių prob­le­mų ne­pa­kan­ka­mas, nes pa­sau­ly­je yra dau­gy­bė var­gin­ges­nių vals­ty­bių. Ki­ta ver­tus, sa­vi­žu­dy­bių mas­tas di­džiu­lis ir to­kio­je tur­tin­go­je bei spar­čiai au­gan­čio­je ša­ly­je kaip Pie­tų Ko­rė­ja. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad nė­ra jo­kių ob­jek­ty­vių is­to­ri­nių ar ge­ne­ti­nių prie­žas­čių, kad kas­met pra­ras­tu­me tiek žmo­nių – tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je sa­vi­žu­dy­bių skai­čius bu­vo men­kas. To­dėl sė­dė­ti su­dė­jus ran­kas yra ne­do­va­no­ti­nas ir gė­din­gas el­ge­sys.