Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pasirausęs savo asmeniniuose dokumentuose susizgribo, kad pradingo pasas. Jo pareigos – atsakingos ir svarbios, policijos operatyvinis darbuotojas, ir turbūt šis išaiškėjęs faktas, nors, tiesą sakant, smulkmenėlė, nėra tas, kuris pritiktų tokiam pareigūnui.

Už lango dūzgė įsibėgėjantis pirmadienio rytas, akompanuojant baltučiams eikliems debesėliams, kurie pasipylė dangumi sulig pirmosiomis pavasario dienomis. Pirmosiomis dienomis pasas pradingo kad, rytas pirmadienio, smulkmenėlė, tiesą sakant.

Pirmadienis ir antradienis jam buvo laisvos dienos, nes policijos sekliams operatyvininkams tenka dirbti vakarais, naktimis, savaitgaliais, tad įprastas darbo grafikas jiems negalioja. Taigi gera proga nueiti į Pasų skyrių ir sutvarkyti tą formalumą dėl pradingusio paso.

Išėjęs laukan apsidairė, įvertindamas aplinką profesionaliu žvilgsniu: ar nėra stebimas, sekamas tų asmenų, kuriuos pats sekė. Tokios galimybės nebuvo galima atmesti. Šį kartą galėjo būti ramus – visų praeivių žvilgsniai klydinėjo, jo visai neužkabindami, tarsi jo nebūtų buvę.

Surado Pasų poskyrį, nušiurusią skylę pačioje judriausioje miesto gatvėje. Iš senų laikų čia buvo likusios spyruoklės, su didžiausia jėga trankančios duris, apgliaumėjusios gelsvos sienos, išsigaubusių, supleišėjusių linoleumo kvadratėlių grindys. Grindys, trenkiančios su didžiausia jėga, paso pradingusio pirmadienis, savaitgalis, naktis, vakaras. Naktis, vakaras.

Teko laukti eilutėje prie šešto kabineto. Visiems, ir keliems besiskeryčiojantiems bei prunkščiantiems jaunuoliams, žvelgiant į kuriuos jam sukilo noras pritaikyti ką nors iš savo operatyvinės veiklos metodų, ir nuolat kosinčiam senoliui, matyt, prireikė pasų – be paso tavęs visuomenėje kaip ir nėra. Pagaliau sulaukus eilės ir einant į kabinetą spyruoklė už nugaros dar kartą stipriai trenkė duris, aplink kurių rankeną juodavo purvo dėmė, pritrinta prizulinta nesuskaičiuojamos daugybės rankų.

Naktis, vakaras: pavasaris, balti pavasario debesys. Kabinete už aplankais, popieriais, arbatos puodeliais (I ♥ New York, skelbė vienas) ir pūkuotais žaisliniais gyvūnėliais nukrautų stalų sėdėjo kelios moteriškės pačių nusimegztais megztiniais. Nuo šių tarnautojų sklido neseniai gertos arbatos, popieriaus dulkių, kaulų smegenis pažeidusio biurokratizmo kvapas. Pastarojo kvapo turėčiau nejaust, nes ir pats esu pažeistas biurokratinio vėžio, karčiai pagalvojo prisiminęs savo darbe nuolat pildomus dokumentus ir akimirką susimąstė, kieno išraiškos kvailesnės: pasus išduodančių tarnautojų ar kabinete apgyvendintų pūkuotųjų gyvūnėlių.

Viena iš moteriškių pakvietė jį prieiti ir sėstis prie stalo. Sukdamas akis nuo katiniško, tarsi nuolat slaptai ir plėšriai besišypsančio jos veido, išdėstė savo problemą. Tarnautoja ėmė belsti kompiuterio klavišais. Jis laukė, kad bus paskelbtas baudos dydis už pamestą dokumentą ir pranešta, kada atsiimti naują pasą.

– Naujo paso išduoti negalime, – išpyškino tarnautoja.

– Kodėl gi?

– Žmogus yra miręs, – jai kalbant raukšlelės metėsi tik ties kairiuoju lūpų kampučiu. – Miręs, o mirusiesiems paso neišduodame.

Dar kartą prisiminė: pūkuotųjų gyvūnėlių… Niujorko… Niujorko… Debesys plaukia. I ♥ turėčiau nejaust.

– Negali būti, įvyko kažin kokia kvaila klaida!

Tarnautoja dar pastukseno kompiuterio klavišais ir ėmė klausinėti apie jo tėvus: gimimo metų, vietovės ir panašiai.

– Paso neišduosime, žmogus miręs, –­­ konstatavo dar kartą po šio interviu.

Išėjus į gatvę, užliejo skaisti šviesa. Danguje kaip ir iki tol risdamiesi kūlversčiais lenktyniavo tarsi iš Dievo rankovės pabirę debesėliai. Miręs, pagal dokumentus –­ miręs. Na, tiesiog krisk žemėn iš juoko. Iš juoko pastukseno, kieno išraiška kvailesnė. Krisk.

Grįžo namo ir nutarė suplanuoti, kaip praleis dvi laisvas dienas. Parašė elektroninį laišką buvusiai žmonai, klausdamas, kada galėtų pasiimti sūnų kartu praleisti keletą valandų. Atsakymas atskriejo žaibiškai, beveik tą pačią akimirką, mat ji, aišku, kaip paprastai sėdėjo darbe, kuriame tiek ir tedarė, kad atsakinėjo į elektroninius laiškus. Išvis viską ji darė žaibiškai, ir tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ją mylėjo. Greĩtos, tìkslios, nuovõkios moters rankos jam buvo svarbiausias dalykas pasaulyje. Net ir parduotuvėje, laukdamas eilutėje prie kasų, jis neramiai spėliodavo, kokios pasitaikys kasininkės rankos. Jei rankos imdavo prekes vikriai, žvaliai, neklysdamos durstydavo jas raudonu barkodą nustatančiu spinduliu, jį užliedavo džiugus pasitikėjimas pasauliu, palaimos banga, ir slaptai įsimylėdavo tokią pardavėją –­ nesvarbu, kokia jos išvaizda. Neapkęsdavo negrabiųjų, kurios sugadindavo nuotaiką visai dienai. Dėl raminamai tikslių rankų bei būdo žvitrumo jis ir vedė buvusią žmoną. Šios jos savybės jį žavėjo, nors visa kita jų santuokoje klostėsi labai blogai. Tačiau tokia patirtis jo nuomonės nė kiek nepakeitė, ir paskui kiekvienas tikslias, nuovokias rankas ir dabar galėtų vykti nors į pasaulio kraštą.

Tačiau buvusios žmonos atsakymas pasirodė keistas, labai keistas. Atseit ji nežinanti ir nenorinti žinoti, kas čia rašo. Tai esąs arba nevykęs pokštas, arba nesusipratimas, arba apgailėtina provokacija.

Ji nežino, kas rašo! Tikslios rankos. Krisk žemėn, krisk.

Jis vėl išėjo laukan. Žingsniavo link namų, kuriuose praleido vaikystę ir kur vis dar gyveno jo tėvai. Ne taip toli, už trejeto miesto kvartalų. Slinko lėtai, stoviniuodamas, mėgindamas sugaudyti besiblaškančias mintis.

Iš tolo išvydo savo gimtąjį namą, tarsi oazę gyvenamajame miesto rajone – vienaaukštį nedidelį namuką, apsuptą klevų ir keletos senų obelų. Oras čia buvo saldus nuo jo vaikystės prisiminimų, tirštas tarsi obuolių sirupas. Krūtinė ėmė smarkiai kilnotis, į akis nežinia kodėl mušė ašaros – tarsi pūgos su aštriomis ledo adatėlėmis gūsis. Jis tuoj užeis į namus, pamatys motiną.

Tuo momentu pastebėjo Guziką –­ tai buvo taip nelaukta, kad kurį laiką pats tuo nenorėjo patikėti, kol galutinai neįsitikino. Taip, Guzikas, garsus mafijos vadeiva, ramiai stoviniavo nuošalioje vietelėje ant šaligatvio vogčiomis dairydamasis, tarytum ko lūkuriuodamas. Nei vilnonis megztinis, nei marškinių sagos nesugebėjo sulaikyti bjauraus, nudribusio ir į priekį išsišovusio jo pilvo. Ant keturių kairės rankos pirštų, apmaustytų žiedais su dideliais brangakmeniais, matėsi ištatuiruotos raidės. Slinko lėtai, liejosi sirupas tarytum lūkuriuodamas. New York.

Turėjo jis krikščionišką vardą ir pavardę, tačiau tarp savo draugužių buvo žinomas tik kaip Guzikas. Visa tai buvo įrašyta ir bylose, gulinčiose ant policijos operatyvininko stalo, nes juk būtent Guziko grupuotę jam teko sekti beveik visus pastaruosius metus. Grupuotės nusikaltimai buvo žiaurūs, kėlė siaubą net visko regėjusiam policininkui. Kontrabanda, reketas, žmonių grobimai, narkotikų prekyba buvo Guziko gaujos duona kasdieninė. Guzikas garsėjo kaip neturintis gailesčio sadistas, mėgstantis pats savo rankomis susidoroti su aukomis. Galų gale policijos skyriaus, kuriame ir dirbo operatyviniu darbuotoju, dėka grupuotę pavyko susemti ir įgrūsti už grotų. Didžiulėje ginkluotų sargybinių saugomoje pilyje Kauno priemiestyje buvo sužvejotas ir Guzikas.

Staiga prisiminė, kad Guzikas yra pabėgęs iš kalėjimo. Visoj Europoj paskelbta jo paieška. Ir štai jis atsitiktinai jį pastebi gatvėje!.. Tuoj pat reikia ko nors imtis. Guzikas vėl turi būti suimtas. Guzikas – bet jis keistai išpurtęs, žalsva spalva fosforescuojančios kojos vietomis tarytumei permatomos… Sužvejotas buvo priemiestyje, Kauno pilyje. Beveik sekti teko jam. Ir jis lyg pakilęs nuo žemės, virpantis mirguliuojantis kūnas keistai išsilenkia, iš nosies šnervių, iš ausų pradeda kaltis kažin kokie augalai, išvaizda primenantys palmes, akys iššoksta iš akiduobių, virsdamos mėlynais rutuliais, panašiais į mokyklinius gaublius… Guzikas yra miręs, nušautas, kai, pabėgusį iš kalėjimo, jį buvo mėginama sulaikyti!

Ne, daugiau apsimetinėti neįmanoma, negalima apgaudinėti nei savęs, nei vargšų gedinčių artimųjų, nei kitų žmonių. Jis mato Guziką tik todėl, kad pats yra miręs! Užtenka braižytis apie gyviesiems skirtas duris, užtenka kartoti, imituoti gyvo žmogaus judesius, kurie dabar nebeturi jokios prasmės, o manifestavęsi atsitiktiniais energetiniais išlydžiais materialiajame pasaulyje tegali tik ką nors mirtinai išgąsdinti. Jis tegali nerišliai krebždėti, kaip ir įprasta dvasioms spiritizmo seansuose. Žodžiai byra atgal nelyginant vabzdžių išnaros, minčių srautas trūkinėja, krūpčioja, stringa nepalaikomas, neįforminamas ir neribojamas kūno. Ne kas kita, o kūno įnoriai bei silpnybės ir sukuria ilgesio bei neišsipildymo nuolat persmaugtą asmenybę. Ji tėra blausių dvasios dūmų pripildytas užkaboris neribotame, ekstaziškai kibirkščiuojančiame pasaulio vandenyne, kiekvieną akimirką išspjaunančiame miriadus informacinių lobių, triukšmingų vyksmų, materijos ir antimaterijos pasaulių bei neužkariautų erdvių. Taip, minčių srautas neribojamas kūno, kuris jau kelias dienas pūva Karveliškių kapinėse, užverstas molinga rusva žeme po lietaus naktimis skalbiamu pasvirusiu mediniu kryžiumi.

Susivokimas, kol jis sustingęs dėbsojo į Guziką, truko kelias akimirkas. Jam pasirodė, kad Guziko akių gaubliai irgi sukiojasi jo pusėn tarsi kažin ką pažindami. Neilgai trukus Guzikas, kiek pasiūbavęs ir pamirgėjęs it vėjo blūsčiojama žvakės liepsnelė, dar palikęs ant šaligatvio vieną koją, apautą auliniu batu, kuri atitrūko ties keliu, ėmė pamažu kilti į viršų. Dvi katės ėmė siaubingai miaukti, žaliomis akimis smaigstydamos tą koją, kuri tuoj pasidarė panaši lyg į ašmenimis viršun įsmeigtą kareivišką kastuvėlį, lyg į Nefertitės biustą, o žmonės nieko nepastebėdami ėjo pro šalį.

Jautė, kad jo integralumo dvasinė energija ėmė itin sparčiai tirpti, siurbiama ir skaidoma galingesnių energetinių laukų. Iš tiesų čia jau tikrai nebebuvo ką veikti. Jis užvertė galvą aukštyn ir vis greitėdamas ėmė kilti į žydrą dangų, baltų debesėlių link. Greitai kiek akys užmato į visas puses išsidriekė skaisti sidabrinė spalva, ir jis vėl pastebėjo čia pat skriejantį Guziką, visiškai išsivaliusį, skaidrų, su vėl sumažėjusiais, vieton sugrįžusiais akių obuoliais ir net ataugusia, tik kiek šviesesnio atspalvio koja. Tačiau ir nudribęs pilvas, ir net tatuiruotė ant pirštų buvo tie patys, lengvai atpažįstami. Pats jis neįstengė savęs stebėti, tik suprato taip pat tapęs vaiskus, perregimas.

Skrieti buvo lengva, nes kažin kokia džiaugsmą skleidžianti, vis didesnę ekstazę dovanojanti jėga siurbte siurbė ir kėlė į viršų. Visas skliautas dar labiau nušvito, tačiau kartu vis pasitaikydavo dusliai skimbčiojančių mėlynų, raudonų, geltonų sūkurėlių. Ir štai jis jau suprato savo tikslą, tai buvo taip aišku ir paprasta, kad jei būtų turėjęs kūną, būtų paplūdęs džiaugsmo ir jautraus, ekstaziško dėkingumo ašaromis. Viršuje išvydo tunelio angą, žioruojančią auksu, spindinčią viso pasaulio pažadų išsipildymu, raibuliuojančią ramiais, plastiškais Amžinybės atšvaitais. Įkandin netoliese tarsi kabančių Guziko kojų jis kulkos greičiu nėrė tenai, tiesiai tenai! Greitai pastebėjo, kad viršuje dar kažkas yra – juoda dėmė. Ne dėmė – tai buvo dar vienas tunelis, juodas, varvantis derva, nuožmus, negailestingas, perpildytas tulžies ir žiaurumo. Baisus jo dvokas, negailestingo žiauraus ir amžino keršto siera vėrė iš tolo, sukeldama tokį siaubą, kokio žmogus žemėje net negalėtų ištverti. Ne man, ne man! – tvinksėjo mintis nelyginant sidabrinis plaktukas. O juk Guzikas – jam palengvėjo, nors to būti turbūt neturėjo, tai lyg ir neįmanoma –­ romiai šypsodamasis plačiomis lūpomis, embrioniškai lėtai sukiodamas prie šono rankas, tarsi glostytų savo kriaušinį pilvą, artėjo prie skaisčiojo tunelio angos ir, makt, per akimirką buvo jos prarytas. Norėjo sekti Guziką, bet nežinia kas jį pasuko, nors mataravo priešindamasis kiek įmanoma eterinėmis rankomis ir kojomis, nežinia kas jį pasuko ir nešė juodojo urvo, sieros bei spragančių žarijų link, nešė tvirtai, sklandžiai, be abejonių, neatšaukiamai.