Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Geriau darbai, o ne kalbos
Sunku ką nors rašyti, svarstyti, siūlyti po garsiai nuskambėjusio prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimo, kad tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Platus apibendrinimas smogia kaip kūju. Valstybę valdantys oligarchai, nusikaltėliai ir tie, kurie niekuo nenusidėję, įvertinami vienodai. Visai valstybei priklijuojama gėdos etiketė.
Galima tarti: o ko čia pykti, pasakyta karti tiesa. Kita vertus, nematyčiau reikalo ir džiūgauti. Panašios mintys ne kartą buvo išdėstytos apžvalgininkų. Reikšminga tai, kad šįsyk jos nuskambėjo iš prezidentės lūpų. Tačiau nėra gerai, kai valdžioje esantis politikas, juo labiau pati prezidentė, imasi apžvalgininko vaidmens. Kur kas vertingiau būtų tylus, tačiau rezultatyvus darbas.
Praėjusių metų pabaigoje Seimas prezidentės iniciatyva priėmė kelis įstatymus, atrišančius teisėsaugai rankas kovoti su korupcija. Tačiau būtų ankstoka šias pataisas vadinti reikšmingomis: rezultatų, kurių galima pasiekti šiomis pataisomis, dar teks palaukti. Kita vertus, jau dabar matyti, kad griežtas sankcijas, turto konfiskavimą bus galima pritaikyti tik retais atvejais. Efektyvi kova su šitaip išplitusia korupcija reikalauja kasdienio atkaklaus daugelio institucijų darbo. Patikimi, atsakingi žmonės atitinkamose tarnybose yra net svarbiau negu papildomi įstatymai. Būdų kovoti su korupcija buvo ir iki šiol.
Niekam kitam, o tik pačiai prezidentei D.Grybauskaitei tenka išskirtinis vaidmuo organizuojant teisėsaugos institucijų darbą. Mat Lietuvos prezidentas Seimo pritarimu skiria generalinį prokurorą, saugumo tarnybos vadovą, teikia Seimui Specialiųjų tyrimų tarnybos, teismų vadovų kandidatūras, skiria teisėjus. Prezidentės rankose ir kiti valdžios svertai, nes dabartinė koalicinė Vyriausybė ir valdančioji dauguma stengiasi į jos nuomonę atsižvelgti. Tad ar prezidentės paskirti pareigūnai pateisino lūkesčius, tarp jų ir kovojant su korupcija? Ar jų vadovaujamų institucijų veikla tapo efektyvesnė ir jau pateisina visuomenės lūkesčius?
Šioje esminėje srityje, švelniai tariant, toli gražu ne viskas padaryta. Tad juo labiau garsūs prezidentės žodžiai įgyja populistinio šūkio atspalvį. Vargu ar rimti politikai, dirbantys rimtus darbus, leistų sau taip lengvabūdiškai svaidytis kategoriškais vertinimais. Juk svarbu ne kalbos, o rezultatas. Šiuo atveju rezultatas bus atitinkamos antraštės užsienio valstybių žiniasklaidoje ir smūgis Lietuvos prestižui, kurį ginti, manau, yra viena svarbiausių prezidento priedermių. Kokių nors kitų rezultatų sunku įžvelgti.
Čia reikia pripažinti, kad Lietuvoje itin nepopuliarus premjeras Andrius Kubilius Lietuvai atstovauja sėkmingiau, nei populiarumo viršūnėje besilaikanti prezidentė. Daugelis ekspertų pripažįsta jo nuopelnus pritraukiant į Lietuvą stambius investuotojus ir suvaldant krizę. Deja, toks žvilgsnis ir vertinimas – paviršutiniškas. Krizė suvaldyta, tačiau šito kaina – nepaprastai didelė. Technokratiniai buhalteriniai A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimai šimtus tūkstančių žmonių nugramzdino į nedarbą ir skurdą, išginė iš Lietuvos. Ko Lietuvai reikia, kad padėtis keistųsi? Į šį klausimą pamėgino atsakyti pats premjeras A.Kubilius savo kalboje “Sėkmės trajektorija: Lietuva 2030″. Galima konstatuoti, kad premjeras nepameta optimizmo ir nežada atsisakyti savo hobio kurti toli siekiančias strategijas. Nenuilstanti intelektinė veikla ir polėkis, tikėjimas savomis idėjomis yra didelis politiko pranašumas. Politikoje ir visuomeniniame gyvenime pernelyg daug pilkų asmenybių, tesugebančių pūsti blerbiantį populizmo trimitą, bet neturinčių vizijos, nesugebančių pasiremti pasaulio patirtimi ir suformuluoti idėjų.
Vertinant pagal šį kriterijų, A.Kubilius tiesiog žaidžia kitoje lygoje. Tai reikia pripažinti, net jei pateikta vizija yra kupina prieštaravimų ir neįkvepia pasitikėjimo, kaip, deja, atsitiko šiuo atveju. Tačiau, matyt, idėjos ir pateikiamos tam, kad sulauktų atgarsių ir įvairių nuomonių.
Premjeras dėsto mintį, kad Lietuva turėtų orientuotis į “skandinavišką modelį”. Tačiau ko verta tokia idėja, jei pateiktas tekstas atskleidžia, jog A.Kubilius nesupranta, ką tai reiškia? “Nemanau, kad būtų labai sunku modifikuoti savo kryptį Skandinavijos link”, – teigia premjeras. Skandinaviškasis modelis visų pirma yra atitinkama socialinė gerovės sistema, neatsiejama nuo profsąjungų įtakos, socialdemokratinių idėjų nuoseklaus įgyvendinimo ir koordinuotos (o ne laisvosios) rinkos ekonomikos. Lietuva šiuo metu yra didžiulių socialinių bei ekonominių kontrastų kraštas ir šiuo požiūriu yra labai ryški Skandinavijos valstybių antipodė. Pastaraisiais metais šie kontrastai tik didėjo. Deja, A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepridėjo, kad padėtis keistųsi. Dar daugiau, tokie tikslai – pavyzdžiui, sukurti stiprią viduriniąją klasę, paskatinti socialines investicijas ir regioninį vystymąsi, – net nebuvo keliami.
« Ar lietuviai rinktų prezidentu A.Lukašenką?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!