Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Jau ke­le­tą me­tų Lie­tu­vo­je vyks­ta keis­tos dis­ku­si­jos: ie­tys lau­žo­mos dėl šei­mos samp­ra­tos. Jos ypač su­ak­ty­vė­jo po 2011 me­tų lap­kri­tį pa­skelb­to Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo, ku­riuo iš­aiš­kin­ta, kad kons­ti­tu­ci­nė šei­mos samp­ra­ta ne­ga­li bū­ti kil­di­na­ma tik iš san­tuo­kos ins­ti­tu­to.

Gin­čai dėl šei­mos samp­ra­tos sa­vo for­ma­lia ir bep­ras­me re­to­ri­ka kar­tais pri­me­na scho­las­tų dis­pu­tą. Dis­ku­tuo­ja­ma iki už­ki­mi­mo, nors yra aiš­ku, kad vie­nas ar ki­tas pra­smi­nis niuan­sas Kons­ti­tu­ci­jo­je pats sa­vai­me šei­mos ins­ti­tu­ci­jos ne­at­gai­vins. Už­tat jau pa­čios be­si­tę­sian­čios dis­ku­si­jos su­skal­dė vi­suo­me­nę, bep­ras­miš­kai įskau­di­no tuos, ku­rie gal­būt ga­li bū­ti pa­lai­ky­ti esan­tys už šei­mos apib­rė­ži­mo – vai­kus au­gi­nan­čius vie­ni­šus tė­vus ar se­ne­lius ir pan. Kar­tais no­ri­si tie­siog pa­klaus­ti, ar pyk­tis, su­prie­ši­ni­mas, be kal­tės kal­tų ieš­ko­ji­mas vi­suo­me­nei aps­kri­tai ga­li duo­ti bent ką nors ge­ra?

Dis­ku­si­ja dėl Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sos su­ke­lia op­ti­nę iliu­zi­ją, kad Kons­ti­tu­ci­jos straips­nis ir yra prob­le­mos cen­tras. Iro­niš­ka, kad įkarš­tis gin­či­jan­tis dėl for­ma­lių da­ly­kų, ko­va už „šven­tą rei­ka­lą“ lei­džia la­bai grei­tai pa­mirš­ti dau­gy­bę vi­suo­me­nę ka­muo­jan­čių rea­lių prob­le­mų. Kai nė­ra ti­krų dar­bų ir aiš­kaus rea­ly­bės ma­ty­mo, ti­ki­ma­si pa­siek­ti per­ga­lę bent for­ma­lio­mis prie­mo­nė­mis, pri­ėmus Kons­ti­tu­ci­nę pa­tai­są pa­siųs­ti opo­nen­tus į nok­dau­ną.

Dau­ge­lis su­tin­ka, kad šei­mą yra iš­ti­ku­si kri­zė. Ski­ria­si po­žiū­ris į tai, ko­kios yra kri­zės prie­žas­tys.

Ak­ty­vus yra są­jū­dis, pa­si­sa­kan­tis už tai, kad šei­ma bū­tų iš­skir­ti­nai apib­rėž­ta kaip san­tuo­ka. Šios sto­vyk­los at­sto­vai kaip vi­sų blo­gy­bių šal­ti­nį ma­to esą žlug­dan­čią Eu­ro­pos, Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos įta­ką. Šių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį bu­vo su­reng­ta kon­fe­ren­ci­ja, pa­va­din­ta Lie­tu­vos in­te­lek­tua­lų ir ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų fo­ru­mu „Šei­ma ir vai­kai at­ei­ties Lie­tu­vo­je“, bu­vo pri­im­ta re­zo­liu­ci­ja.

Lai­min­gi žmo­nės, tu­rin­tys aiš­kius įsi­ti­ki­ni­mus ir dėl jų ne­abe­jo­jan­tys. Su­nku ti­kė­tis, jog jie „nu­si­že­min­tų“ iki to, kad pa­grįs­tų sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ar­gu­men­tais. Ta­čiau pa­mė­gi­nus įver­tin­ti pa­dė­tį ob­jek­ty­viai at­sisk­lei­džia, kad juo­da jie lai­ko bal­tu ir prieš­in­gai.

Ar pa­grįs­ta to­kia są­sa­ja, ku­rią per­ša ne vie­nas vei­kė­jas – esą Lie­tu­vos žmo­nės deg­ra­duo­ja tuo la­biau, kuo Lie­tu­va la­biau in­teg­ruo­ja­si į Eu­ro­pą? Jei­gu vi­suo­me­nės gi­lu­mi­nės prob­le­mos ir šei­mos ero­zi­ja sie­ja­ma su žlug­dan­čia Eu­ro­pos ir Va­ka­rų įta­ka, rei­kė­tų pa­aiš­kin­ti, kaip at­si­ti­ko, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos nau­jo­kė Lie­tu­va dau­ge­liu as­pek­tų yra pa­žeis­ta kur kas la­biau nei Va­ka­rų vals­ty­bės.

Ko­kie eu­ro­pie­tiš­ki Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mos ele­men­tai, ko­kia iš Eu­ro­pos pe­rim­ta Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų pra­kti­ka pa­stū­mė­jo da­lį vi­suo­me­nės į deg­ra­da­ci­ją? Nors ke­lia­mas di­de­lis triukš­mas, ši­to nie­kas ne­įvar­di­ja, nes tie­sa yra ta, kad Eu­ro­pos pra­kti­ka Lie­tu­vo­je pe­rim­ta ir pa­nau­do­ta tik men­ku mas­tu, tad nie­kaip ne­ga­lė­jo su­kel­ti to­kių di­de­lių prob­le­mų. Tad gal ver­čiau de­rė­tų tie­siog pra­si­trin­ti akis ir ga­lų ga­le pra­re­gė­ti, kad Lie­tu­vos vi­suo­me­nės deg­ra­da­ci­jos po­bū­dis tu­ri dau­ge­lį bend­rų bruo­žų ne su Va­ka­rų Eu­ro­pos, o su po­ko­mu­nis­ti­nė­se Ry­tų vals­ty­bė­se vyks­tan­čiais pro­ce­sais? Jo­kia Eu­ro­pa ne­įsi­ver­žė į lie­tu­vių na­mus ir jo­kių ver­ty­bių ne­su­try­pė. Dau­ge­lis tų, ku­rie ar­do sa­ve ir ap­lin­ki­nius, yra to­li nuo Eu­ro­pos ir tai da­ro ti­krai ne dėl žlug­dan­čios Va­ka­rų įta­kos.

Lie­tu­viams nie­kas ne­truk­do puo­se­lė­ti sa­vo ver­ty­bių. Vie­nin­te­lis klau­si­mas – ar mi­nė­tas fo­ru­mas iš­ties tu­ri ką pa­siū­ly­ti, ar tu­ri prie­mo­nių komp­lek­są, ku­ris iš ti­krų­jų pa­keis­tų pa­dė­tį Lie­tu­vo­je, ar tu­ri idė­jų, ku­rios bū­tų su­pran­ta­mos ir pri­im­ti­nos di­džia­jai da­liai žmo­nių, įkvėp­tų ir su­vie­ny­tų vi­suo­me­nę? Vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos tam ir skir­tos, kad pro­pa­guo­tų ati­tin­ka­mas ver­ty­bes, ir jei šio­je veik­lo­je joms sek­tų­si, ne­rei­kė­tų jo­kių kons­ti­tu­ci­nių pa­tai­sų. Šiuo at­ve­ju ei­na­ma leng­ves­niu ke­liu – no­ri­ma tie­siog pri­mes­ti vi­suo­me­nei nuo­sta­tas pa­nau­do­jant įsta­ty­mo ga­lią.

Fo­ru­mas su­jun­gė dau­ge­lį iš­ki­lių in­te­lek­tua­lų ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios ti­krai nuo­šir­džiai su­si­rū­pi­nu­sios Lie­tu­vos šei­mos ir vi­suo­me­nės at­ei­ti­mi. Ta­čiau jei ne­no­ri­ma ma­ty­ti ti­krų­jų vi­suo­me­nės prob­le­mų prie­žas­čių, su­nku ti­kė­tis, kad ga­lė­tų bū­ti pa­teik­tas veiks­min­gas prob­le­mų spren­di­mo re­cep­tas. Ir iš tie­sų kol kas ma­ty­ti tik tai, kad fo­ru­mo idė­jos tu­ri skal­dy­mo ir kir­ši­ni­mo po­ten­cia­lą. Net jei­gu pa­tei­kia­mos su ge­riau­siais ke­ti­ni­mais, ne­ig­da­mos rea­ly­bę jos ga­li virs­ti sa­vo prieš­in­gy­be. Pa­vyz­džiui, siū­lo­ma rem­tis anks­ty­vų ly­ti­nių san­ty­kių ven­gi­mo, o ne ri­zi­kin­gos ly­ti­nės elg­se­nos ža­los ma­ži­ni­mo kon­cep­ci­ja. Šią idė­ją vi­si pri­im­tų, jei ji bū­tų rea­lis­ti­nė, ta­čiau pa­sau­li­nė pra­kti­ka liu­di­ja ką ki­ta. Taip pat vėl mė­gi­na­ma į vie­šą­jį dis­kur­są grą­žin­ti nie­kur ne­ve­dan­čias dis­ku­si­jas dėl abor­tų ir pan.

Ne vie­nas kal­bė­jęs fo­ru­mo da­ly­vis gar­si­no­si gel­bė­jan­tis ne tik Lie­tu­vą, bet ir vi­są Eu­ro­pą. De­ja, vi­so ši­to re­zul­ta­tas yra ki­tas: ne­eu­ro­pie­tiš­kos Lie­tu­vos vi­suo­me­nės prob­le­moms spręs­ti siū­lo­mi me­to­dai, ku­rie nau­do­ja­mi Vla­di­mi­ro Pu­ti­no Ru­si­jo­je. Ati­tin­ka­mai to­kia pro­jek­tuo­ja­ma ir Lie­tu­vos at­ei­tis.