Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Belaukiant politinės švytuoklės
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje užsimezgė diskusija apie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) perspektyvas. Net ir po pralaimėtų rinkimų ši partija įvardijama kaip solidžiausia Lietuvos politinė jėga, kurios pasirinkta strategija gali nulemti mūsų šalies ateitį. Tokia analizė atrodo dar aktualesnė stebint tarsi iš atsitiktinių lopų sudurstytos, tvirtesnio stuburo neturinčios dabartinės Vyriausybės veiklą.
Tiesa, nuo Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės darbo pradžios dar nepraėjo šimtas dienų, tad nuo aštresnės kritikos jai būtų galima susilaikyti. Kita vertus, nėra ko tikėtis, kad iš tuščios vietos rasis kas nors gera. Pavyzdžiui, tam, kad būtų nubrėžtos vienos svarbiausių valstybės mokesčių politikos reformos gairių, Vyriausybė sudarė ekspertų darbo grupę, iš kurios tikisi sulaukti siūlymų. Akivaizdu, kad toks žingsnis prasilenkia su demokratinės valstybės politine praktika ir negali būti rezultatyvus. Kryptį, kuria judės mokesčių reforma, turi nurodyti ne kas kitas, o Vyriausybę sudarančios politinės jėgos, – juk tam jos ir dalyvavo rinkimuose, kad įgyvendintų savo programas. Ekspertai gali nebent patarti, kokiu būdu geriausiai tai įgyvendinti.
Toks dabartinės Vyriausybės dangstymasis ekspertais tėra neišradingas būdas užmaskuoti idėjų stygių, politinės valios stoką, atsakomybės baimę, kuri ryški Vyriausybės veiksmuose ir kitose srityse. Tačiau visa tai galima nuslėpti tik ribotą laiką – netrukus tai atsiskleis visu ryškumu.
Akivaizdu, kad politinės švytuoklės principas Lietuvoje veikia, socialdemokratai ir konservatoriai keičia vieni kitus formuodami Vyriausybę. Tiesa, išmintingųjų balsai įspėja, kad negalima tiesiog sėdėti ir laukti, kol švytuoklė savaime vėl pasisuks TS-LKD link prieš 2016 metų rinkimus. Vis dėlto kiekvienas turėtų sutikti, kad toks scenarijus yra tikėtinas. Dabartinės stipriausios opozicinės partijos pasirinkimai darys didelę įtaką tam, kur link judės valstybė.
Gana karštas pastarasis TS-LKD tarybos posėdis ir praėjusios savaitės pranešimas, kad partija ėmė formuoti šešėlinį ministrų kabinetą, suaktyvino diskusijas apie konservatorių perspektyvą, jų strategiją ir taktiką. Vis dėlto šioje diskusijoje iš akių paleidžiami keli svarbūs aspektai.
Iki šiol buvo laikoma, kad svarbiausi TS-LKD rėmėjai yra pagyvenę žmonės, tremtiniai. Pastarieji rinkimai visiškai pakeitė šią situaciją. Konservatoriai gerai pasirodė didžiuosiuose miestuose, o provincijoje jų pozicijos kur kas silpnesnės. Greičiausiai taip atsitiko todėl, kad miestų žmonėms priimtinas pasirodė buvusios Vyriausybės nusiteikimas žvelgti į ateitį, projektuoti darbus. Jie parodė paramą technokratinėms Andriaus Kubiliaus nuostatoms ir retorikai. Diskusija kyla dėl to, kad galbūt reikėtų pamaloninti ir tą “antrąją Lietuvą”, ją kaip nors pakutenti, pažadėti “ilgesnį litą”. Žinoma, A.Kubiliaus Vyriausybė pasižymėjo nejautrumu ir tam tikra arogancija, tačiau viską suvesti į kalbų stilių ir pažadus, kai iki rinkimų liko beveik ketveri metai ir dėliojamos strateginės nuostatos, būtų nesolidu.
Liūdna realybė yra tai, kad “antroji Lietuva” iš tikrųjų egzistuoja. Kalbos ir pažadai iš TS-LKD narių lūpų šio elektorato nepaveiks, nes jo prioritetai skleidžiasi tiesiog kitu lygmeniu. Kita vertus, persistengus su šiuo “ėjimu į liaudį”, TS-LKD greitai galėtų prarasti savo veidą ir tapti eiline šokančių ir besiskeryčiojančių draugų partine grupuote. Tiesiog TS-LKD turėtų atidžiau pažvelgti į savo ideologijos pagrindus ir ryškiai formuluoti siekį stiprinti vidurinę klasę. Sunku būtų sugalvoti prasmingesnį strateginį uždavinį, kuris kartu atneštų ir atitinkamą leksiką, ir konkrečius sprendimus. Juk vidurinė klasė ir yra tas partijos elektoratas, kurį reikia stiprinti kaip svarbiausią demokratinės valstybės atramą. Regioninės politikos neliko net rudimentų, o ją reikėtų atgaivinti rimtai galvojant apie vidurinės klasės gyvybingumą.
Toks strateginis tikslas sietinas ir su demokratijos padėtimi Lietuvoje. Seniai išklydome iš kelio, net nebeaišku, kur susidariusios padėties priežastys, o kur pasekmės: regis, net ir rinkėjams jokių pokyčių nebereikia. Ar kada girdėjote, kad kas politikus remtų prie sienos dėl pilietinės visuomenės, demokratijos padėties? Garsiai kalbama, kad visuomenė alksta teisingumo, solidarumo. O kaip tas teisingumas, solidarumas rasis? Ogi taip: kokie nors geri politikai tai įves. Skels vienam kitam nusidėjėliui antausį, priims kokį nors gerą įstatymą, “įvykdys reformą”, galbūt net sumažins Seimo narių skaičių iki 101 (tai būtų didžiausias demokratijos pasireiškimas)… Dabar bene vienintelė demokratijos apraiška yra ta, kad valdžioje keičiasi partijos ir asmenybės, į svarbius ir ne tokius svarbius postus susodinami kiti žmonės. Visos idėjos, kurios šiuo metu garsiai skamba viešojoje erdvėje, šioje ydingoje sistemoje net ir įgyvendintos nieko nepakeistų. Juk demokratijos esmė yra sprendimų priėmimo mechanizmo skaidrumas, realus žmonių įgalinimas, o ne galvų kapojimas (kurio, tiesą sakant, daugelis ir ilgisi kaip “teisingumo”).
Solidi partija neturėtų plaukti pasroviui, o pasiūlyti realią demokratijos stiprinimo programą, pradedant nuo savivaldos. Kitas kelias – į desperaciją ir griūtį.
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!