Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Atominis galvosūkis
Klausimų, susijusių su naujosios atominės elektrinės (AE) statyba, kol kas daugiau nei atsakymų. Vis dėlto pastaruoju metu pradėti parengiamieji statybos projektavimo darbai, matyt, priėmus politinį sprendimą. Blaškosi net ir aukščiausi pareigūnai. Premjeras Andrius Kubilius, energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir prezidentė Dalia Grybauskaitė yra kritiškai atsiliepę apie galimybę statyti Lietuvoje naują AE. A.Kubilius yra kalbėjęs, kad naujoji AE bus priklausoma nuo Volgos kaskadų rezervų, todėl dar labiau susies Lietuvos energetiką su Rusija, o D.Grybauskaitė vos prieš mėnesį pareiškė, kad kol kas nėra aišku, į ką geriau investuoti – į vėją, geotermiką, biomasę, atliekų deginimą, į atominę energetiką ar į viską kartu: tiesiog nėra tokių skaičiavimų. Tiesa, per pastarąjį vizitą Lenkijoje ji pabrėžė Lietuvos apsisprendimą likti branduoline valstybe. Galime klausti: ar minėtieji skaičiavimai jau atlikti? Matyt, jų ir šiandien neturime, tačiau Lietuva yra tiesiog priėmusi politinį sprendimą jėgainę statyti. Tokiu atveju nederėtų vedžioti už nosies žmonių ir teigti, kad AE yra palankiausias ekonominis sprendimas, bei puoselėti jų lūkesčius, kad pastatę AE vėl turėsime pigios elektros energijos. Lietuva nemokėjo už Ignalinos AE statybą, o jos uždarymą finansuoja Europos Sąjunga (ES). Tai daugiau nepasikartos.
Reikia ruoštis tam, kad naujosios AE gaminama elektra gali kainuoti brangiau, nei vienu ar kitu metu jos būtų galima nusipirkti aplinkinėse rinkose. Jei AE nauda būtų akivaizdi, nereikėtų vargti Vyriausybei – jėgainę pastatytų privatus investuotojas. Tačiau akivaizdu, kad be valstybės iniciatyvos toks projektas niekada nebūtų įgyvendintas.
Nėra nieko blogo, jei naujoji AE būtų vien politinis projektas, siekiant ryžtingai išspręsti Lietuvos energetinės nepriklausomybės problemą. Beje, Lietuva čia jau turi ir patirties. Būtingės naftos terminalo statyba buvo politinis sprendimas. Terminalas ne vienus metus stovėjo be darbo, tačiau uždarius naftotiekį “Družba” atsipirko su kaupu. AE statyba turėtų ir kitų pozityvių aspektų. Šiuo metu būdama apmirusios gamybos šalis, eksportuojanti vien benziną, trąšas ir baldus, Lietuva gautų impulsą plėtoti mokslą, modernias technologijas. Įgyvendinus keturių valstybių projektą Lietuva taptų regiono energetikos lydere. Tokia padėtimi išmintingai naudojantis, galima nusirėžti ir politinių dividendų.
Vis dėlto kelia nerimą tai, kad prezidentės minėtos būtinos studijos iš tikrųjų nėra atliktos. Girdime vien šūkį “Pirmyn!”, o kylantys klausimai paskandinami tirštuose dūmuose. Nugali gigantomaniški užmojai, nepastebint daugelio racionalių pasiūlymų. Susidaro įspūdis, kad dalis su energetika susijusios informacijos tiesiog blokuojama.
Daugeliui Lietuvoje netikėti buvo pranešimai, kad nuo 2009 metų rugsėjo 1 dienos ES pradeda palengva riboti kaitrinių lempučių gamybą ir naudojimą. ES privers Lietuvą taupyti energiją. Tačiau galbūt mes, liedami krokodilo ašaras dėl Ignalinos AE uždarymo, turėtume būti tokių taupymo iniciatyvų pirmtakai, o ne vilktis iš paskos turtingesnėms ir energetiškai saugioms valstybėms? Tam pačiam bendrajam vidaus produktui sukurti šalyje suvartojama septynis kartus daugiau energijos nei Vakarų Europoje, tačiau ar bent kiek rūpinamasi pakeisti tokią padėtį? Neverta net kalbėti apie tai, kad dauguma Lietuvos gyventojų gyvena kiauruose, energiją švaistančiuose būstuose. Neįtikėtina, bet per 20 metų iš esmės net piršto nepajudinta, kad tai pasikeistų.
Išviję energetikos liūtą pro duris, dabar laukiame, kas įropos pro langą. Naujasis investuotojas – dabar jau iš užsienio – į Lietuvą nevyks daryti labdaros. AE statybai būtinos lėšos skaičiuojamos dešimtimis milijardų litų. Investuotojas atitinkamai kels savas griežtas sąlygas, reikalaus garantijų. Ar neatsitiks taip, kad vėl susigrums skirtingo svorio varžovai?
Lietuvai būtų palanku sukurti modernią, imlią naujovėms, lanksčią energetikos sistemą, paremtą nedidelėmis įvairaus tipo elektrinėmis, aptarnaujančiomis bendruomenes. Tačiau alternatyvios energetikos projektai iki šiol buvo iš esmės stabdomi, o dabar sakoma, kad jie pernelyg menki ir problemų neišspręs. Taip, panacėjos, “vieną kartą ir visiems laikams” užtikrinančios energetinę šalies gerovę, greitu laiku jie nepasiūlys, ypač jeigu žūtbūt norėsime itin pigios energijos. Tačiau tokios pigios, kokia tiekiama šiandien, lengvų ir paprastų sprendimų nepasiūlys ir naujoji AE. Mūsų gyvenimas vis dar orientuojamas į gausų pigios energijos vartojimą. Tačiau aiškėja, kad tai – iliuzija, kuri gali turėti skaudžias pasekmes.
« A. Valinskas: už politinio populizmo ribos
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!