Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Apmąstymai krintant iš aštunto į šeštą aukštą
Nenoriu tikėti, kad esame nevykėlių tauta, todėl patiriame tiek daug nesėkmių ir todėl esame nugrimzdę į depresiją. Tam, kad įgytume pasitikėjimo, ko gero, reikia ne tiek jau daug. Viso labo trūksta vieno paprasto dalyko: reikia, kad valdantieji nustotų ignoruoti realybę, pagaliau išvystų gyvą gyvenimą ir pradėtų skatinti natūralią raidą, bendradarbiaudami su plačiąja visuomene.
Europarlamentaras konservatorius Vytautas Landsbergis, kalbėdamas apie būtinybę reformuoti teisėsaugą, sako, kad tai padaryti galėtų padėti susikaupęs visuomenės pyktis, panašus į revoliucinį reikalavimą. Na, ir ką, tokios situacijos nereikia ir kviesti. Po atsainiai tirto pedofilijos skandalo nuaidėjus šūviams Kaune visuomenė pritartų prokuratūros, Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir kitų struktūrų reformai. Antra vertus, valdžia ne kieno nors kito, o pačių konservatorių rankose. Tai kas trukdo imtis veiksmų?
Žodingoji ir didžiai teisinga Seimo rinkimams skirta Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) programa, taip trimituota dar mažiau nei prieš metus, dabar atrodo kito pasaulio kūrinys. Daugelio jos punktų net neketinama imtis įgyvendinti. Blogiausia, kad neįgyvendinamas pats svarbiausias ir esmingiausias TS–LKD pažadas: pasiekti, kad valdžia, Vyriausybė taptų vadovaujančia, lyderiaujančia jėga. Ši Vyriausybė niekuo nesiskiria nuo Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybės: ji veikia atsitvėrusi nuo visuomenės ir krašto niekur neveda. Geriausiu atveju reaguojama į susiklosčiusias aplinkybes, ir ta reakcija dažniausiai būna ganėtinai primityvi.
Tarimasis su socialiniais partneriais tik imituojamas. Galima tik stebėtis girdint, kad tarimąsi, pokalbius su socialiniais partneriais ir visuomenės atstovais valdantieji vadina „viešaisiais ryšiais“. Tačiau galų gale kas čia nuostabaus: vis labiau aiškėja, kad tai ir tėra viešųjų ryšių akcijos. Paskutiniame TS–LKD tarybos posėdyje partijos kolegos Seimo nariai skundėsi, kad neturi galimybės padiskutuoti su ministrais ir Vyriausybės sprendimus sužino tik iš žiniasklaidos.
Mėginant įsivaizduoti Vyriausybės darbą prieš akis stoja toks vaizdinys: užsidariusi belangiame kabinete grupelė žmonių naudodama skriestuvus ir liniuotes mėgina nupiešti paveikslą, prilygstantį Rembrandto kūriniams. Žinoma, pastangos bergždžios. Padirbėjus belangiame kabinete telieka tautai pranešti, kad sprendimai esą „buvę tiesiog vieninteliai įmanomi ir neišvengiami“, nors iš tikrųjų jie dažnai būna voliuntaristinė fantazija, neturinti nieko bendra su tikrove.
Bejėgiškumą išryškina šiuo metu Vyriausybės narių eksploatuojamas Lietuvos ekonomikos sulyginimas su namo aukštais. Esą buvome užkopę į aštuntą, tačiau sunkmetis mus numetęs į šeštą aukštą (gerai, kad ne į šeštą pragaro ratą). Šis įvaizdis pasitelkiamas tam, kad būtų įtikinamai pagrįstas išlaidų mažinimas: visos išlaidos turinčios grįžti į šeštą aukštą. Jei, pavyzdžiui, socialinės išlaidos per pastaruosius metus didėjo sparčiausiai, tai atitinkamai jos turi būti ir karpomos. Tačiau šis tariamai įtikinantis palyginimas perša mintį, kad valstybės išlaidų kompozicija 2006 metais buvusi optimali.
Visa, ką pajėgia dabartinė Vyriausybė, – tai grįžti į 2006 metus neatliekant esminių revizijų, neprojektuojant Lietuvai perspektyvos. Gal kas ir prisimena – šie žmonės kažkada žadėjo proveržį. Dabar Permainų koalicija jokių permainų ir proveržio nesiūlo.
Didžiausia Lietuvos visuomenės bėda – ją kamuojantis bejėgiškumo jausmas. Modernios valstybės reguliuojamos suteikiant įgaliojimus atskiroms visuomenės grupėms, sužadinant jų aktyvumą ir sudarant sąlygas joms pačioms spręsti savo problemas – žinoma, pagal valstybės nustatytas taisykles. Reguliavimas iš centro globalizuotame pasaulyje yra neefektyvus – pernelyg daug randasi specifinių problemų, pernelyg didelė reiškinių įvairovė. Be to, šiuolaikinė visuomenė yra gana išprususi, joje daug kūrybinių galių, kurias tereikia išlaisvinti. Tačiau Lietuva vis dar valdoma drastiškais metodais, įstatymus svaidant iš viršaus it gelžbetonio blokus. Valstybės tarnautojai nesijaučia aptarnaujantys visuomenę, žadinantys jos kūrybiškumą. Visuomenėje prisikaupė daug nuoskaudų, kurios siejamos su valstybės tarnybos abejingumu, nejautrumu.
Antra vertus, liberalizmo apaštalai drastiškai perša nuomonę, kad nieko valstybėje reguliuoti ir suvaldyti neverta, negalima, tai esą net kenksminga. Tačiau laukinis kapitalizmas reiškia tai, kad vienas Flinstonas savo kuoka pritvoja kitą Flinstoną ir įsiviešpatauja nugalėtojas, kuris tampa monopolija. Tai ir yra šios dienos Lietuvos situacija.
« Kaip apginsim savą istoriją?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!