Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Apie intelektualų vaidmenį: kokių reikia pranašų?
Vis dar rusena apžvalgininko Kęstučio Girniaus įžiebta diskusija, koks turėtų būti intelektualų vaidmuo šių dienų visuomenėje ir konkrečiai Lietuvoje. Moraliniai autoritetai yra svarbūs visuomenei, kuri kuriama ant vertybinio pagrindo, taip pat svarbi aukštos prabos kultūra, kuri persilieja į tautos savimonę ir į aukštesnį lygmenį gali kilstelėti, regis, gerokai nutolusias sritis, tokias kaip mokslas ir ekonomika. Tai galų gale turi įtakos ir pačiai visuomenės sandarai. Kita vertus, demokratijos ir žinių visuomenės sąlygomis intelektualui negali būti garantuota kokių nors išskirtinių privilegijų. Juo labiau teisė į tiesos monopolį.
Daugelyje pasaulio valstybių vis labiau įsigali technokratinis valdymas, jis plečia savo įtaką ne tik demokratijos, bet ir kultūros, suprantamos plačiąja prasme, sąskaita. Nedidelė valstybė, kokia yra Lietuva, neturėtų pasiduoti šiai dabar mūsų krašte tikrai ryškiai tendencijai, nes pasaulyje ir Europoje šalis niekada neturės svarbesnio ekonominio vaidmens. Ir mums patiems, ir pasauliui reikšminga Lietuvos kultūra, Lietuvos savitumas, unikalus istorijos paveldas ir gyvenimo būdas. Tai ne tušti žodžiai ir pagraudenimai – praradus savitumą bei išbarsčius vertybes, nublanks ir ekonomikos laimėjimai. Kas, jei ne intelektualai, turi nuolat tai priminti, kas, jei ne intelektualai, turi prisidėti prie atnaujintos lietuviškos tapatybės formavimo sudėtingomis globalizacijos sąlygomis?
Įsigalėjus autoritarizmui intelektualams tenka svarbus vaidmuo, tačiau jį išryškina dramatiškas pasirinkimas. Intelektualas gali stoti prieš režimą (Vaclavas Havelas, Andrejus Sacharovas, Aleksandras Solženicynas, Tomas Venclova), ir tada jo požiūris kaip duona svarbus daugeliui žmonių, trokštančių permainų. Kita vertus, autoritarinis režimas suteikia privilegijų ir garantuoja didžiausią auditoriją, apsaugotą nuo natūralios konkurencijos, tiems, kurie jam daugiau ar mažiau priimtini. Kaip matome, abiem atvejais intelektualo vaidmuo autoritarizme yra išskirtinis. Tačiau viltys, kad intelektualas gali tapti žyniu, kuris esą vienintelis žino tiesą ir kurio idėjos būtų diegiamos beveik privalomai demokratinėje santvarkoje, neturi pagrindo. Žinoma, intelektualai gali tarti svarų žodį ir nulemti pasirinkimą krizinėmis situacijomis, ypač jei šių situacijų branduolys – visuomeninė moralinė dilema. Tokiu klasikiniu pavyzdžiu tapo Emile’io Zola pozicija Alfredo Dreyfuso byloje 1898-aisiais. Įvairiai vertinama daugelio Lietuvos intelektualų pozicija 1940 metais, vykstant Lietuvos okupacijai. 1988-aisiais prasidėjęs Sąjūdis garsus tuo, kad jis buvo intelektualų kūrinys, tobulai išreiškęs tautos valią.
Tai, ką intelektualai nuveikė Sąjūdžio metais, bus prisimenama ilgai. Kita vertus, iki šiol esama savotiškos inercijos. Dalis intelektualų sąjūdininkų sunkokai suvokia, kad mūsų krašto padėtis jau gerokai pasikeitusi ir Sąjūdžio laikų veiklos metodai nieku gyvu negali atnešti trokštamų rezultatų. Sąjūdis buvo visos tautos judėjimas, kėlęs sau nors ir didelį, bet kartu paprastą, visiems suprantamą tikslą – pasiekti nepriklausomybę. Senąją sistemą reikėjo griauti iš pagrindų ir vietoj jos kurti naują. Tačiau dabar valstybės institucijų sistema yra susiformavusi ir labai sudėtinga, todėl vykdant bet kokią reformą būtina įvertinti daugybę vidaus bei išorės veiksnių. Sprendžiant įvairias problemas visuomenė nebus vieninga. To negali būti ir net nereikia.
Demokratijoje užprogramuotas konfliktas: čia pripažįstama, kad visuomenė sudaryta iš įvairių grupių, kurios turi teisę demokratiniais būdais ginti savus interesus. Veiksminga demokratija yra pagrįsta ne mechaniška daugumos valia, bet išmintingu interesų derinimu. Be to, vadybiniai sprendimai turi būti kompetentingi, priimami tik išsamiai išanalizavus pasekmes ir įvertinus tarptautinę patirtį. Vis dėlto dalis sąjūdininkų, atrodo, vis dar puoselėja viltį, kad vien smerkiant bei piktinantis galima sukurti ką nors konstruktyvaus ir gero. Teberusena viltis, kad įmanoma atkurti vieningą tautos frontą, o žmonės susikibs rankomis ir vienu mostu sukurs tobulesnę sistemą.
Tačiau yra priešingai – negatyvių nuotaikų kaitinimas iki isterinės būsenos tik talkina sistemai, nes didina žmonių nusivylimą, nepasitikėjimą viskuo bei visais ir kaip to rezultatą – pasyvumą bei susitaikymą. Blogiausia, kad dažnas Lietuvos intelektualas pats nelabai pasitiki demokratine sistema, nemato jos teikiamų galimybių, linkęs supaprastinti tikrovę ir desperatiškai ieškoti utopinių išeičių.
Senais laikais žyniai tolydžio imdavo pranašauti pasaulio pabaigą. Tai buvo būdas atkreipti į save dėmesį, sustiprinti savo įtaką. Intelektualai irgi nebūtų intelektualai, jei nuolat neskelbtų apie besiartinantį žlugimą ir katastrofą. Tačiau šiuo atveju tai panašu į būdą susireikšminti bei sulaukti, tegul ir pigaus, dėmesio. Pasvarstykime, ar kartais negimė plejada naujų pranašų, kalbančių bulvarinių laikraščių antraštėmis bei turgaus frazėmis ir trokštančių, kad juos nuolat rodytų televizija. Tikrais moraliniais autoritetais tampama kitose vietose ir kitais būdais, o trivialios kalbos liks tik trivialiomis kalbomis, nors ir sklistų iš filosofo lūpų.
« Visagino AE reikšmė – ne tik ekonominė
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!