balandžio 25, 2013

Spausdinti Spausdinti

Dviguba pilietybė – be vizijos ir diskusijų

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Sei­mo bal­sa­vi­mas dėl re­fe­ren­du­mo, per ku­rį pi­lie­čiai bus kvie­čia­mi par­eikš­ti nuo­mo­nę pi­lie­ty­bės klau­si­mu, kol kas vi­suo­me­nė­je ne­su­kė­lė di­des­nių dis­ku­si­jų. O jos bū­ti­nos. Šian­dien dau­ge­lis su­tin­ka, kad dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės prob­le­mą rei­kia spręs­ti. Ta­čiau at­lie­kant tai sku­bo­tai, ne­ran­dant tin­ka­mos Kons­ti­tu­ci­jos straips­nio pa­tai­sos for­mu­luo­tės, ga­li­ma pa­da­ry­ti daug ža­los.

Smer­kian­čių­jų dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės idė­ją gre­tos per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus ge­ro­kai pra­re­tė­jo. Šių me­tų sau­sį di­de­lė da­lis vi­suo­me­nės reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kai Lie­tu­vos pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė at­me­tė Dei­vi­do Stag­niū­no par­tne­rės čiuo­žė­jos Isa­bel­los To­bias pra­šy­mą su­teik­ti jai Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Ži­no­ma, ne ši prob­le­ma svar­biau­sia. Žmo­nės tie­siog ge­riau pa­ju­to glo­ba­laus pa­sau­lio pul­są ir su­pra­to, kad veng­ti rea­ly­bei žvelg­ti į akis nė­ra ge­riau­sia iš­ei­tis Lie­tu­vai. Ki­ti tur­būt kei­čia nuo­mo­nę ma­ty­da­mi sa­vo šei­mos ar gi­mi­nės pa­dė­tį.

Ta­čiau Sei­mo el­ge­sys ke­lia di­de­lį ne­ri­mą. Nė­ra svar­bes­nio klau­si­mo už pi­lie­ty­bės, to­dėl mė­gi­ni­mas spręs­ti jį sku­bo­tai, ir dar sie­kiant po­li­ti­nių di­vi­den­dų, nie­kuo ne­pa­tei­si­na­mas. De­ja, ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad bū­tent tai šiuo me­tu ir vyks­ta.

Nuo 2006 me­tų Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mas, sten­gian­tis jį su­de­rin­ti su Kons­ti­tu­ci­jos nuo­sta­to­mis, bu­vo kei­čia­mas gal pen­kis kar­tus, tad mai­ša­ties ir su­sier­zi­ni­mo čia ir taip ne­stin­ga. Ga­lų ga­le ta­po aki­vaiz­du, kad dvi­gu­bai pi­lie­ty­bei įtei­sin­ti bū­ti­na Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sa, ku­rią ga­li­ma pri­im­ti tik re­fe­ren­du­mu. Pri­min­siu: pri­va­lo­mo­jo re­fe­ren­du­mo nuo­sta­ta bū­tų pri­im­ta, jei­gu už ją bal­suo­tų dau­giau kaip pu­sė pi­lie­čių, tu­rin­čių rin­ki­mų tei­sę ir įra­šy­tų į rin­kė­jų są­ra­šus. Ta­čiau di­džiu­lis gal­vos skaus­mas yra tai, kad re­fe­ren­du­mo sėk­mė net ge­riau­siu at­ve­ju ma­žai ti­kė­ti­na. 2012 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se da­ly­va­vo 57,5 proc. rin­kė­jų. Esant pa­na­šiam ak­ty­vu­mui ir lau­kiant, jog nuo­sta­tai pri­tar­tų dau­giau kaip pu­sė vi­sų į są­ra­šus įtrauk­tų gy­ven­to­jų, rei­kia, kad „už“ bal­suo­tų apie 90 proc. rin­ki­muo­se da­ly­vau­jan­čių pi­lie­čių. Tai pa­siek­ti ga­na su­nku, ypač kai dėl klau­si­mo – šiuo at­ve­ju Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sos for­mu­luo­tės – ne­su­si­ta­ria po­li­ti­nės jė­gos. Šian­dien to­kio su­ta­ri­mo nė­ra, o dis­ku­si­jos, kai ku­rių ži­niask­lai­dos prie­mo­nių įvar­dy­tos kaip rie­te­nos, dėl šio jau­traus klau­si­mo per­kel­tos į Sei­mo sa­lę. Aš­trios ir ne­pa­reng­tos dis­ku­si­jos ro­do ne­at­sa­kin­gą, nie­kuo ne­pa­tei­si­na­mą el­ge­sį, už ku­rį at­sa­ko­my­bė ten­ka Sei­mo dau­gu­mai.

Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia nu­si­vy­li­mo ban­ga kil­tų ir ko­kia ža­la bū­tų pa­da­ry­ta vals­ty­bei, jei re­fe­ren­du­mui teik­ta Kons­ti­tu­ci­jos nuo­sta­ta lik­tų ne­pat­vir­tin­ta. Gre­siant to­kiai pers­pek­ty­vai kur kas ge­riau aps­kri­tai ne­ju­din­ti mi­nė­to straips­nio. O re­fe­ren­du­mas ga­lė­tų pa­vyk­ti tik tuo at­ve­ju, jei vi­sos po­li­ti­nės jė­gos vie­nin­gai par­em­tų tei­kia­mą nuo­sta­tą ir ak­ty­viai plu­šė­tų už ją agi­tuo­da­mos.

Vi­siš­kai ne­su­vo­kia­ma, ko­dėl val­dan­tie­ji lei­do „iš­šok­ti“ Ar­tū­rui Pa­ulaus­kui su sa­va Kons­ti­tu­ci­jos straips­nio for­mu­luo­te ir rink­tis po­li­ti­nius di­vi­den­dus da­rant gal­būt ne­ati­tai­so­mą ža­lą ša­lies at­ei­čiai. Rei­kė­jo, kad svar­biau­sios po­li­ti­nės par­ti­jos bū­tų su­ta­ru­sios tiek dėl re­fe­ren­du­mo for­mu­luo­tės, tiek dėl aiš­kios Kons­ti­tu­ci­jos straips­nį įgy­ven­din­sian­čio įsta­ty­mo nuo­sta­tos. Skelb­ti re­fe­ren­du­mą, kai nė­ra par­ti­jų su­ta­ri­mo, nė­ra for­mu­luo­tės – ab­sur­do vir­šū­nė. Net Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės, ku­ri ne vie­nus me­tus gi­na dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės idė­ją, at­sto­vė Lie­tu­vo­je Vi­da Ban­dis tei­gia, jog to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis re­fe­ren­du­mo ge­riau aps­kri­tai ne­reng­ti.

A.Pa­ulaus­ko pa­siū­ly­ta for­mu­luo­tė „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tis ga­li bū­ti ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiu“ yra be­ver­tė, ne­tgi pa­vo­jin­ga. No­rint ką nors pa­siū­ly­ti, įgy­ven­din­ti ir pa­siek­ti, rei­kia ži­no­ti, ko no­ri. A.Pa­ulaus­kas ne­tu­ri su­pra­ti­mo, ko­kia yra dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pra­smė, ne­tu­ri jo­kios idė­jos ir jo­kios vi­zi­jos. Pa­gal siū­lo­mą for­mu­luo­tę bet ku­ris Lie­tu­vos pi­lie­tis ga­li bū­ti bet ku­rios ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiu – žo­džiu, pi­lie­ty­bės, o kar­tu ir vals­ty­bės pra­smė iš­plau­na­ma taip, kaip tik įma­no­ma iš­plau­ti. Ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bė siū­lo­ma, net bru­ka­ma tiems, ku­rie jos iki šiol nė ne­pra­šė. Ne ge­riau „su­bliz­gė­jo“ ir prem­je­ras – jis par­eiš­kė, kad dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės kon­cep­ci­ją tu­ri pa­siū­ly­ti tei­si­nin­kai. Tau­tos ir vals­ty­bės at­ei­tis ati­duo­da­ma į ano­ni­mi­nių tei­si­nin­kų ran­kas, nes įta­kin­giau­sias po­li­ti­kas šiuo klau­si­mu ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti?

Už­mirš­ta­mas svar­biau­sias da­ly­kas – kons­ti­tu­ci­nė nuo­sta­ta, kad Lie­tu­vos vals­ty­bę ku­ria Tau­ta. Už­mirš­ta­ma vie­nin­te­lė svar­biau­sia prob­le­ma, ku­rią ne­sėk­min­gai mė­gi­no iš­spręs­ti vie­nas po ki­to pri­ima­mi pi­lie­ty­bės įsta­ty­mai, – pa­siek­ti, kad iš Lie­tu­vos pi­lie­čio lie­tu­vio jo­kio­mis są­ly­go­mis ne­bū­tų ati­ma­ma pi­lie­ty­bė, ku­ri Kons­ti­tu­ci­jo­je yra įtvir­tin­ta kaip pri­gim­ti­nė tei­sė. Ga­lų ga­le tu­ri bū­ti aiš­kiai, pro­tin­gai, sie­kiant nau­dos Lie­tu­vos vals­ty­bei su­re­gu­liuo­ti pri­nci­pai, pa­gal ku­riuos pi­lie­ty­bė su­tei­kia­ma ki­tų vals­ty­bių pi­lie­čiams.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)