Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Visuomenės apžvalgininkas dr. Saulius Spurga Prezidentės prioritetus laiko nuoširdžiais, bet neperspektyviais. Savaitraščio “Atgimimas” ir Stanislovo Kairio interviu.

– Mūsų pokalbio apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinę spaudos konferenciją pradžioje – intriguojantis klausimas: kokio itin svarbaus žodžio susitikimo su žurnalistais metu Prezidentė nepaminėjo nė karto?

– Daug svarbių žodžių ji nepasakė…

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, nedarbas.

– Na, ji bent kalbėjo apie ekonominę–socialinę visuomenės būklę, tai net ir nepaminėtas nedarbas buvo labai netoli to paminėjimo. Tačiau, kalbėdama apie savo pastarųjų metų veiklą ir ateities uždavinius, Prezidentė nerado nei progos, nei, matyt, reikalo prisiminti žodį „kultūra”. Ką tai reiškia?

– Sakydamas, kad Prezidentė nepasakė daug svarbių žodžių, turėjau galvoje daugelį tarpusavyje susijusių dalykų – mokslą, kultūrą, gilesnes socialinės problematikos įžvalgas. O viso to neišgirdome dėl paprasto dalyko, dėl technokratinio mąstymo, kuris yra įsigalėjęs ir Vyriausybėje, ir prezidentūroje, kai nematoma nuodugnesnių procesų, kai sprendžiamos vien būtinai spręstinos šių dienų problemos, bet visiškai nenagrinėjamos jų ištakos.

– Gal dėl to technokratinio mąstymo ir Dalios Grybauskaitės siūlomi sprendimai – sankcijos, bausmių griežtinimas – tokie vienpusiški ir, sakyčiau, desperatiški? O gal yra daug paprasčiau: atkaklus rūpinimasis bendrosios visuomenės kultūros būkle, o didelis jos deficitas kaip tik ir gimdo daugelį mus persekiojančių negandų, yra sunkiai parodomas publikai ir nežada greitų rezultatų, taigi ir reitingo taškų. Daug paprasčiau pamojuoti atleistų viršininkų sąrašu. Tik ar tikrai dėl to bus visiems geriau?

– Greičiausiai mes vis vien dar ilgai gyvensime prasčiau, nei gyvenama Vakarų Europoje. Bet ir tokiam gyvenimui prasmę gali suteikti ne kas kita, o kultūra pačia plačiausiąja prasme.

– Ne tik prasmę, bet ir tinkamą moralinį visuomenės gyvenimo klimatą. Kai žmonės įstatymų laikosi ne iš baimės, o iš savigarbos.

– Kai mūsų valstybės vadovė nuolat kalba apie bausmes, sankcijas, korupcijos užkardymą, tai ji turėtų piliečiams atvirai pasakyti, ir iš kur tas polinkis elgtis nesąžiningai kyla. Kitaip sakant, kalbėti apie visuomenės negalias, ne vien tik apie reikalą gaudyti kyšininkus.

– Ypač turėdama tokį visuomenės palaikymą. Vadinasi, arba Dalia Grybauskaitė nėra pasirengusi atviram pokalbiui su visuomene, arba tokiam pokalbiui neteikia jokios reikšmės.

– Iš tiesų toks pokalbis būtų labai reikalingas. Kad abi to pokalbio pusės geriau matytų orientyrus. O dabar kartais išeina taip, kad Prezidentės žodžiai tik dar labiau sujaukia visuomenės nuostatas. Pavyzdžiui, spaudos konferencijoje jos pabrėžta būtinybė pereiti prie partijų finansavimo iš biudžeto.

– Dauguma internete komentavusių šį jos teiginį žmonių buvo kategoriškai prieš tokį pasiūlymą. O tarp eilučių nesunkiai galėjai išskaityti mintį, kad tų partijų apskritai nereikia. Suprask, užtektų ir vienos prezidentės. Bet kai Dalia Grybauskaitė ima taip ir pasako apie partijų finansavimą, tai gal ir jos nebelabai reikia? Tai kur mes atsiduriame su tokia mūsų kultūra, politine kultūra šiuo atveju?

– Prezidentė neturėtų kalbėti žmonėms vien tezėmis. Ar apie partijų finansavimą, ar apie oligarchų įsigalėjimą, ar apie nupirktus įstatymus. Kalbėjimas be konteksto, be nuodugnesnės analizės, be išsamesnio argumentavimo visuomenės politinės kultūros tikrai neugdo.

– Beje, turint galvoje, kad valstybės vadovė nuolat gauna mūsų specialiųjų tarnybų analitinius pranešimus apie padėtį šalyje, jai nebūtų sudėtinga informuoti piliečius apie savo sprendimų, kurie kartais atrodo tikrai drastiški, o kartais – nelabai suprantami, motyvus. Nesakau, kad ji turėtų pažodžiui cituoti tuos slaptus pranešimus, bet visuomenei reikia daugiau aiškumo, kas aplink mus vyksta.

– Reikėtų ir nuodugnesnio padėties įvertinimo, neapeinant, kaip jau mes čia minėjome, visos mūsų visuomenės būklės, ir platesnio požiūrio į įsisenėjusius valstybės vadybos trūkumus. Juk bet koks korupcinis skandalas Lietuvoje neatsiranda iš nieko. Pačia plačiausiąja prasme tokie skandalai randasi dėl iš esmės ydingų žaidimo taisyklių. Būtina apie tai ne tik kalbėti, bet ir iš esmės keisti visų valdžių darbo stilių.

– Prezidentė apie tai iš tiesų dažnai kalba. Ypač apie įstatymų leidybos problemas nuo neišmanymo iki piktos valios. Bet visa tai – tik kalbos apie taisyklių tobulinimą. O kur valstybės vadovės dėmesys humanitariniam mūsų problemų pamušalui, tiksliau, to humanitarinio pamušalo, moralinio klimato apgailėtinai būklei?

– Kai tas pamušalas ir tas klimatas tokie sunykę, tai ar ne dėl to ir mūsų materialinė gerovė varginga. Štai statistika rodo, kad per pastaruosius keturiolika metų BVP kiekis vienam gyventojui paaugo nuo 38 procentų ES vidurkio iki maždaug 60 proc.

– Labai neblogi skaičiai.

– Bet štai didžiausio mūsų ekonomikos augimo metais, 2003–2008–aisiais, nepriteklių kenčiančių gyventojų taip pat padaugėjo nuo 17 iki 27 procentų, o vidurinis visuomenės sluoksnis susitraukė trigubai. Tai jau ne keliolikos ar keliasdešimties korumpuotų valdininkų nusikalstamos veiklos padarinys, o valstybės modelio yda. Jei Prezidentė apie tai nekalba, tai gal ji nesupranta esminių mūsų gyvenimo problemų?

– Kitaip ji gal nenutylėtų, pavyzdžiui, to, apie ką pastaruoju metu kalba žinovai ir net įtakingiausios verslo organizacijos atstovai: ne mažiau kaip trečdalis Lietuvos verslo įmonių jau dabar galėtų darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, bet nemoka. Taip, korupcija yra didelė Lietuvos bėda. Bet daugelio mūsų verslininkų Pietryčių Azijos lygio požiūris į darbo jėgą taip pat vertas valstybės vadovės, įsivaizduojamo visuomenės moralinio lyderio, dėmesio. Bet mes jo nematome.

– Technokratinis mąstymas tuo ir pasižymi, kad jį labiau domina „techniniai“, o ne moraliniai problemų aspektai. Deja, vien „techniniais“ tų problemų sprendimais bendros visuomenės savijautos pagerinti beveik neįmanoma. O juo labiau jie nesuartina valdžios ir žmonių. Yra tik formalus daugumos piliečių pritarimas Prezidentės veiklai, bet bendro nusivylimo valstybe dėl to nė kiek nemažėja. Nes Prezidentė visą energiją skiria kovai su ligos simptomais, o ne stengiasi įveikti pačią visuomenę graužiančią ligą.

– Ir vėl turiu klausti: ar tos ligos pavadinimas nėra apgailėtinai žemas bendrosios visuomenės kultūros lygis? Ar ne apie tai turėtų būti garsiausiai kalbama iš prezidentūros, o ne apie premjero darželio reikalus?

– Ir vėl turiu su tokia prielaida sutikti. Ne apie biudžeto reikalus valstybės vadovas pirmiausia turėtų kalbėti, o ką daryti, kad mūsų valstybėje liautųsi visų karas su visais, kad būtų daugiau teisingumo pačia plačiausiąja prasme, o mažiau iliuzijų, jog tvirta Dalios Grybauskaitės ranka pakeis mūsų gyvenimus iš esmės. Deja, dažniau kaip tik tokias iliuzijas ji pati skatina, užuot nuosekliai raginusi žmones susitelkti demokratinių vertybių puoselėjimui.

– Kad dorai gyventume ne bausmės už netinkamą elgesį baimės šešėlyje, o iš įsitikinimo?

– Tikiu, kad Dalios Grybauskaitės intencijos kurti teisingesnę ir turtingesnę Lietuvą yra tikrai nuoširdžios, tačiau kai ji ir vėl bendraudama su žurnalistais du trečdalius viso laiko skiria kalboms apie bausmes ir tik prabėgomis panagrinėja kūrybos klausimus, tai man tokia proporcija nepriimtina ir nemanau, kad toks prioritetų santykis perspektyvus.