Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

„Manęs visi klausinėja”, savo straipsnius dažnai pradeda Ernestas. Esą visi jo klausinėja, kaip vertinti, pavyzdžiui, tokį faktą, kad rūpintojėlių kainos meno dirbinių aukcionuose nukrito trečdaliu, arba kad žvaigždėti hepeningai Anglijos aukcionuose penkis kartus brangesni, nei Lietuvoje.

Iš tikrųjų niekas jo nieko neklausinėja, bet taip pradėtas straipsnis tiesiog labiau „užkabina”.

Manęs visi klausinėja, kaip aš išgyvenu tokiam absurdiškam pasaulyje. Atsakau: išgyvenu tik todėl, kad mano vidų yra pripildžius blausi šviesa, gauta iš Rytų filosofijos knygų, kurias kažkada atsidėjęs studijavau, ir Vakarų literatūros sveikas cinizmas, kuris priverčia mane kikenti net iš didžiausių (visų pirma, savų) nelaimių.

Kai buvau šešerių metų, mane pradėjo persekioti mirties baimė. Sulaukus dešimties, ji itin sustiprėjo. Bijojau ne peilio ir ne ligoninės lovos. Ne, tiesiog negalėjau aprėpti ir priimti suvokimo, kad išnyksiu – tegul negreit, kažkada, vieną dieną. Galaktikų šaltis įsismelkė į mane ir imdavo purtyti vos kiek neatsargiai pasisukus mintims. Patekau ne į košmarų, o į absoliutaus, neįveikiamo, neatšaukiamo blaivumo, tikros, neišmatuojamai žiaurios realybės nelaisvę. Ypač tai sustiprėdavo vakarais – negalėdavau ir galvos ant pagalvės padėti.

Padėtis buvo tokia sunki, kad visas drebėdamas pasakiau apie tai tėvams, kurie nieko apie mane nenutuokė ir, esant normalioms aplinkybėms, neturėjo nutuokti. „Nėra ko jaudintis, – prabilo tėtis. – Kažkada, jaunystėje, ir aš kai ko bijojau – tai yra, bijojau nuplikti. O dabar net jei nuplikčiau – man tas pats.”

Šis pavyzdys rodo, kad skirtingoms kartoms retkarčiais būna sunku susikalbėti.

Vaikystėje apie krikščionybę žinojau mažai.

Gyvenau prie bažnyčios. Kartais ji pradėdavo skambinti varpais. Paskęsdavau tame baimę ir podraug nesuvokiamą džiugesį keliančiame gaudesyje. Virš mūrinės tvoros pasirodydavo vėliavos, taip pat kažkokie paauksuoti paslaptingi daiktai, kuriuos iškėlus žygiuodavo procesija.

Pirmą kartą apie Kristaus gyvenimą smulkiau man papasakojo studijų draugas Arūnas, tuo metu rašęs puikius apsakymus, o dabar – pulmonologijos profesorius.

Kalbėjomės kolūkyje, kur mes, studentai, buvom išvežti dirbti. Vilkėjom purvinais kombinezonais, žingsniavom per arimą, buvom gerokai pagiringi.

Jis papasakojo, kad buvo toks Jėzus Kristus, dailidė. Dar pridūrė, kad yra išlikęs Kristaus padirbtas stalas.

Pagalvojus, būtų gera pasėdėti už tokio stalo.

Rašymas skirtas tam, kad neišprotėtum. Antraip suris, sumaumos tave kasdienybės hidra. Situacijos, į kurias patenki, yra absurdiškos ir beprasmės, hidros dantys pjauna be skausmo, tačiau išplėšia iš tavęs esmę – tai, ką turi geriausio. Kasdienybė išspjauna tave, palikusi tik luobą, iščiulpusi syvus.

Konservatoriai ir jų dominuojama Vyriausybė apsisprendė išardyti santuoką, pavadintą „Leo LT“, nes ji mezaliansinė, be to, „nesutapo charakteriai“. Paraginti išrinktosios prezidentės, teisininkai dirba naktimis, kurdami pagrindimą ir sąlygas saldžiam kerštui. Bus ieškoma naujo jaunikio, galbūt svečiuose kraštuose. Tačiau akivaizdu viena: per daugiau nei metus išsvajotosios Visagino atominės elektrinės (AE) statybos parengiamieji darbai beveik nepajudėjo. Vis nesibaigia valdžios dvejonės, bergždžias stumdymasis. Ar dar galime tvirtinti, kad Lietuva tikrai yra pažangi XXI amžiaus valstybė, kuri galėtų išspręsti organizacines, administracines, finansines bei technines problemas, susijusias su tokio gigantiško ir sudėtingo objekto statyba?

Skaityti toliau …