sausio 5, 2017

Spausdinti Spausdinti

Mulkinę rinkėjus skundžiasi dėl nepasitikėjimo

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Prieš Kalėdas buvęs ilgametis „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininkas Rolandas Paksas paskelbė straipsnį, kuriame atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje pastaruoju metu mėginama paneigti partinės veiklos principus. „Ypač pastarąjį dešimtmetį visuomenėje išaugo dominuojanti opinija, jog visa, kas gali būti blogiausia valstybės reikalus tvarkant, gimsta būtent partijų būstinėse ar randasi partinių veikėjų galvose“, – rašo R. Paksas.

Žinoma, problema aktuali. Lietuvos piliečių pasitikėjimas politinėmis partijomis yra pats mažiausias tarp visų kitų šalies institucijų. Tam tikras ženklas yra ir praėjusius Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos taktika į savo komandą kviesti nepartinius asmenis ir tai iškelti kaip privalumą.

„Šiandien prisipažinti, kad esi kurios nors partijos narys, garbingoje kompanijoje yra netoleruotinai prasto tono ženklas. Partiškumas yra tapęs savotiška stigma – tam tikro socialinio nukrypimo požymis, su kuriuo reikia kovoti, – pažymi R. Paksas ir priduria: – Taip vadinami partiniai žmonės yra atsidūrę savotiškame rezervate ir informaciniame gete, kuris patenka į žiniasklaidos interesų lauką tik politinių skandalų kontekste. Už visa kita reikia susimokėti portalams ir kitokiems veiklos viešintojams.“

Tai, kad žmonės taip nusistatę prieš politikus, kuriuos patys renka ir į kuriuos prieš rinkimus kiekvienąkart deda viltis, žinoma, yra nerimą keliantis ženklas. Dėl tokios padėties negali sutvirtėti demokratija, visuomenėje vyrauja nepasitikėjimas ir nusivylimas. Kritika, nukreipta į žiniasklaidą, taip pat iš dalies teisinga, nes daugelio žiniasklaidos priemonių veikla išties pernelyg orientuota į politinio gyvenimo purslus ir dažnai neužgriebia esmės, o merkantiliškas interesas, deja, neretai užgožia viešąjį.

Tai, ką sako R. Paksas, – tiesa, bet, net ir būdamas pozityviausiai nusiteikęs politinių partijų atžvilgiu, negali nematyti ir kitos pusės. Kaip tik pačioje praėjusių metų pabaigoje Aukščiausiasis Teismas (AT) padėjo tašką užsitęsusioje Darbo partijos byloje. Pagaliau šita teisinė kankynė baigėsi, tačiau jos išdavą vadinti teisingumo triumfu vargu ar įmanoma. AT konstatavo, kad Darbo partija turėjo būti teisiama kaip politinė partija, nors žemesnės pakopos teismų sprendimu ji buvo išsisukusi nuo atsakomybės kaitaliodama pavadinimą. Partija turėjo būti teisiama, tačiau to išvengs, nes suėjo senaties terminas. Partijos teismuose pasirinkta delsimo, bėgimo nuo teisėsaugos į užsienį (Viktoro Uspaskicho atvejis), žaidimo „ligomis“ ir kitokio mulkinimo taktika pasiteisino.

Teisiškai pasiteisino, bet ne daugelio piliečių akyse. Daugelis juk iškart suprato, kas vyksta, ir dešimtmetį užsitęsusios gūžynės nuolat gramzdino Darbo partiją, o kartu pakirto ir kitų politinių partijų, visos politinės sistemos patikimumą. R. Pakso vadovaujama „Tvarkos ir teisingumo“ partija toli gražu nebuvo ta politinė jėga, kuri būtų pareiškusi principingą požiūrį į Darbo partiją.

Tad kokia Lietuvos politinių partijų reikšmė? Kokios yra mūsų šalies politinės partijos? Deja, lengviau atsakyti, kokios jos nėra, nors turėtų būti.

Politinės partijos – ne sietas, atsijojantis labiausiai kvalifikuotus nepriekaištingos reputacijos asmenis, kurie galėtų pretenduoti į aukščiausius postus. Priešingai – partijos dažnai tampa papildomu barjeru ar priedanga nuo teisėsaugos institucijų. Tai yra akivaizdus, aiškiausiai matomas dalykas, kuris net tampa akstinu neaiškios reputacijos veikėjams stoti į partijas. Čia bene ryškiausias pavyzdys – ta pati „Tvarkos ir teisingumo“ partija.

Partijos neturi savo pažiūrų, nuoseklių programų – apie ideologijas net nėra ką kalbėti. Išimtį sudaro nebent Liberalų sąjūdis, kuris gana nuosekliai gina liberalios rinkos idėjas. Visų kitų politinių partijų kasdienybė – deklaruoti viena, svarstyti kita, o priimti trečia. Vienu ar kitu būdu gaudamos milijonines lėšas savo veiklai partijos nedaro analizių, studijų, nekelia savo narių kvalifikacijos. Jei būtų jų valia, didelę dalį šių lėšų išleistų nemokamiems koncertams. Dabar, kai tokie koncertai uždrausti, žinoma, galima virkauti dėl partijų veiklos „suvaržymų“. „Tvarkos ir teisingumo“ programa apsiribojo keliais šūkiais, kurie niekaip neatsispindėjo jos veikloje, užtat partijos durys visada buvo atviros ne tik neaiškios reputacijos politikams, bet ir demagogams bei populistams, kurie dažniausiai partijoje gaudavo dar ir aukštas pareigas.

Atsistatydinęs iš partijos pirmininko pareigų R. Paksas lieja nuoskaudą ir dėsto iš esmės teisingas mintis. Bet ar ne jis pats dar visai neseniai skelbė kryžiaus žygį politinėms partijoms, pagarsinęs, kad dės visas pastangas Lietuvoje įvesti tiesioginę demokratiją? Tai buvo absurdiška idėja, kuriai įgyvendinti R. Paksas vėliau ir piršto nepajudino. Galima spręsti, ką tai liudija apie politikų atsakomybę, jų nuoseklias, rinkėjų atpažįstamas pažiūras.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)