Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Kiek Lietuva turėjo karalių? Ar tikrai – tik vieną? Nelemta mums išvysti rūsčių karaliaus Mindaugo rūmų, kuriuose jis priėmė krikštą ir buvo karūnuotas 1253 m. Švęsdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną galime tik mėginti įsivaizduoti jo stotą, apdarus, jo tariamus žodžius ir valstybės viziją…

Perrašyta istorija?

Žinome, kad Mindaugas buvo pakrikštytas, bet po kurio laiko krikšto išsižadėjo. 1323  m. Lietuvos soste Gediminas rašo laiškus popiežiui Jonui XXII ir įvairių Europos miestų piliečiams, siūlydamas Lietuvos integracijos į Europą projektą: skelbia laisvo asmenų judėjimo principą, kviečia atvykti verslininkus, specialistus, “bet kokios padėties amatininkus”, žada jiems žemės, be to, norįs apsikrikštyti.

Popiežius sukūrė specialią įtakingų dvasininkų grupę, kad iš jų rankų Gediminas priimtų krikštą. Šių dvasininkų pasiuntiniai 1324 m. šeštadienį po Visų šventųjų šventės atvyko į Vilnių. Tačiau Gediminas, išryškėjus naujoms politinėms aplinkybėms, dėl krikšto jau persigalvojo.

Pasiuntinių pranešimas apie vizitą, nors jiems ir nesėkmingą, mums praveria duris į Gedimino rūmus. Neįkainojamoje jų ataskaitoje iškyla ir paties Gedimino paveikslas, susidedantis iš daugelio iškalbingų detalių.

Tik atvykę pasiuntiniai iš karto nori eiti tiesiai prie reikalo. Gediminas išsisuka panaudodamas metodą, kurį po daugiau nei 600 m. rekomenduos garsusis D. Carnegie: jis kalba ne apie savo nepasirengimą kalbėtis, o argumentuoja pačių pasiuntinių interesais. Esą jie pavargę, turį pailsėti, kad būtų “geros ir džiaugsmingos nuotaikos”. Kitą dieną pasiuntiniai kviečiami pas valdovą, tačiau atvykę randa jį ne vieną, kaip tikėjosi, o apsuptą tarėjų būrio, viso smegenų centro, apie dvidešimt žmonių. Efektas buvo toks geras, kad Gediminas išvengė nemalonaus momento, kai būtų reikėję pranešti apie pasikeitusią situaciją: pasiuntiniai iškart suprato, kad krikšto nebus.

Įvairiems savo rašytų laiškų niuansams paaiškinti Gediminas pasitelkia gražbylystę. Kodėl, nenorėdamas krikštytis, žadėjęs būti popiežiaus klusniu sūnumi? Gediminas aiškina, kad čia esąs tik paprastas pasakymas, neturįs ypatingos reikšmės: “jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius [asmenis] laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiu būdu laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis”; krikščionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, ,,o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą”. Diplomatinis danties užkalbėjimas, savosios didžiadvasės, tradicine pagarba vyresniesiems pagrįstos etikos eksponavimas ir religinės tolerancijos programa viename.

Gediminas netapo Lietuvos karaliumi. Bent tokia yra mums visiems žinoma tiesa. Tačiau štai kas įdomu: ir laiškuose popiežiui, ir kituose laiškuose Europai Gediminas prisistato kaip “dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis” arba tiesiog “Lietuvos karalius”. Ne mažiau įsidėmėtina, kad to meto laiškuose ir visi kiti autoriai Gediminą vadina karaliumi. Karaliumi jį tituluoja ir Rygos miesto taryba, ir pats popiežius, kuris, be to, apeliuoja į jo “karališkąją išmintį”. Savo konfidencialiame pranešime pasiuntiniai Gedimino kitaip nevadina, kaip karaliumi. Laiškuose Gediminas mini savo brolį karalių Vytenį, taip pat karališkąjį miestą Vilnių.

Puikiai suprantu, kad esama kažkokio logiško, moksliško, paaiškinimo, kodėl lietuvių ir daugelio rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis po jo mirties praėjus daugeliui amžių identifikuotas tik kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Tačiau niekam nelinkėčiau tokios dalios, kad ant žmogaus paminklo būtų iškaltos pareigos, kokių tas žmogus, jo supratimu, niekada nėjo ir būtų atmetęs, kaip netinkančias jam ir žemas. Nežinau, kaip tai vertinti istorijos požiūriu, tačiau žmogišku požiūriu toks elgesys yra tiesiog neetiškas.

Dar daugiau, tai kažkoks nesusipratimas mūsų tautos požiūriu. Lietuviai turėjo savo valdovą – karalių Gediminą, o jeigu jis neįvykdė visų tokiam titului būtinų reikalavimų pagal to meto krikščioniškos Europos standartus, tai šitai yra likusių valstybių problema, o ne mūsų. Jis buvo mūsų karalius, tad tokiu jį ir derėtų vadinti, o jeigu krikščionybę įkūnijantis popiežius mano kitaip, tai jis turi tokią teisę, tik gal pirma tegul atšaukia savo laiško žodžius. Nebent mes į savo istoriją, į save pačius žvelgiame kitų akimis.

Išsivaduoti iki galo

Kartais atrodo, kad ir praėjus jau beveik dviem dešimtmečiams nepriklausomybės lietuviai vis dar baugštūs, nepasitikintys, besidairantys į šalis, kaip mažas vaikas laukiantys gerų dėdžių pagyrimo ir saldainių. Taip, iš Vakarų Europos šalių perėmėm nemažai patirties, ir būtų gerai, kad perimtume dar daugiau. Tačiau niekas mūsų nemoko ir neverčia išsižadėti savo tapatybės. Bijoma būti savimi, vis svarstant – o ką apie mus pagalvos kiti? Tačiau prielaidos tokioms pastangoms pamatyti save kitų akimis dažnai būna miglotos ar klaidingos. Be to, kartais atrodo, kad noras tapti Vakarų pasaulio dalimi beveik nesiskiria nuo noro jame ištirpti.

Mūsų kaimynai lenkai, reprezentuojami jų dabartinės vyriausybės, žinoma, dažnai atrodo netašyti ir provincialūs “neformatai”. Vien ką reiškia mėginimai mokyklose uždrausti pasaulinio garso rašytojus dėl jų kilmės ar “tautinės linijos” neatitinkančių idėjų, taip pat išsišokimas prieš iš esmės teisingą, visų jau sutartą ES sutarties balsų skaičiavimo sistemą. Tačiau jie, kokie yra, tokius save ir teigia, kaip supranta, taip ir gina savo interesus. Būtų gerai, kad lazda nebūtų perlenkiama, tačiau už principinę poziciją kaimynams galima dėti pliusą. Be to, tokiu būdu galima ir laimėti – kad ir dėl tos pačios balsų skaičiavimo sistemos lenkams buvo padarytos gana ženklios nuolaidos.

Atėjo laikas drąsiai deklaruoti, kas mes esam ir ko norim. Nėra jokių priekaištų pasibaigusios dainų šventės koncepcijai. Jau pats jos suorganizavimas reiškia mūsų buvimo įtvirtinimą. Tačiau būtų teisinga, kad kita Dainų šventė nekviestų burtis tokia filosofiškai liūdna gaida, kaip pastarojoje koncepcijoje: “Iš kažin kur ateidami, į kažin ką sugrįžtame”, “tai  pavergti, tai išsivadavę”. Atėjo laikas pasakyti, kad esame galutinai išsivadavę, laisvi ir tvarkomės taip, kaip laikome esant reikalinga – neišskiriant ir požiūrio į istoriją.