Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Seimas rengiasi skelbti referendumą dėl dvigubos pilietybės. Tai išties yra svarbus klausimas, o padėtį dar labiau kaitina Jungtinės Karalystės, kur gyvena šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES).

Kasmet Lietuvos pilietybės netenka apie 700 asmenų – jiems atimami pasai. Taip, šie asmenys priėmė kitos valstybės pilietybę, bet ar jie išdavė Lietuvą? Karo metu net sušaudomiems išdavikams pilietybė neatimama. Gal tik SSRS taip būdavo baudžiami kai kurie disidentai. Lietuvos pasiuntiniai užsienyje, ambasadų ir konsulatų darbuotojai turėtų visą savo laiką skirti tam, kad skleistų žinias apie Lietuvą, jos ekonomiką, kultūrą ir kad padėtų išeivių bendruomenėms palaikyti glaudesnius ryšius su tėvyne. Bet jiems, be kita ko, tenka būti sekliais, rinkti informaciją apie kitos šalies pilietybę priėmusius lietuvius ir atiminėti pasus. Ar Lietuvos piliečių turime pernelyg daug?

Tiesa, dvigubos pilietybės draudimą galima palyginti lengvai apeiti. Dažniausiai nutinka, kad gaunant kitos šalies pilietybę naujajame pase įrašomas kiek pakeistas vardas, pavardė. Tad jei kitoje šalyje naudosiesi jos dokumentu, o Lietuvoje – Lietuvos pasu, pareigūnai neturės galimybės identifikuoti asmens ir panaikinti jo pilietybę. Pagaunami tie, kurie per žioplumą kur nors pateikė ne tą pasą. Tačiau turbūt tai nėra optimalus būdas spręsti dvigubos pilietybės problemą valstybės mastu.

Nematau, kodėl bloga yra Lenkijoje numatyta tvarka. Šios šalies Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lenkijos piliečiui pagal kilmę pilietybė negali būti atimama. Antra svarbi nuostata – lenkai visus savo piliečius traktuoja vienodai, nesvarbu, kokios dar šalies piliečiai jie yra.

Lietuvoje referendumą dėl dvigubos pilietybės numatoma surengti kitų metų gegužę, tad jau gana greitai, tačiau klausimų kur kas daugiau nei atsakymų. O juk žmonių požiūris į dvigubą pilietybę priklausys nuo to, kokie bus tie atsakymai.

Klausimas, esi „prieš“ ar „už“ dvigubą pilietybę, neturi prasmės. Neabejoju, kad Lietuvoje beveik nėra tokių žmonių, kurie būtų kategoriškai „už“ ar „prieš“ dvigubą pilietybę. Viską lemia konkretus dvigubos pilietybės modelis, jos aprėptis, sąlygos, taikymas. Apsispręsti galima tik įvertinus, išdiskutavus daugelį dvigubos pilietybės aspektų.

Daug žmonių dėl dvigubos pilietybės turi nepagrįstų baimių, laikosi keistų įsitikinimų. Tai iškart paaiškėja iš žmonių skambučių šiam klausimui skirtose radijo laidose, apžvalgininkų ir politikų komentarų. Dažniausiai pateikiami neigiami dalykai, kurie esą neišvengiami rasis įtvirtinus dvigubą pilietybę. Tai daro didelį įspūdį, tačiau reikia žinoti, kad dauguma tų problemų gali būti nesunkiai išsprendžiamos.

Štai neseniai viena Seimo narė gąsdino, kad įteisinus dvigubą pilietybę šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių priims Rusijos pilietybę. Tai – nepagrįstas gąsdinimas, nes nėra net abejonių, kad siūloma Konstitucijos straipsnio pataisa dvigubos pilietybės galimybė bus numatoma tik siejant ją su šalimis, atitinkančiomis euroatlantinės integracijos kriterijus. Be to, dviguba pilietybė būtų leidžiama tik piliečiams pagal kilmę, o ne tiems, kurie ją įgijo kitu būdu.

Dažnai nuogąstaujama, kad Lietuvos pasą bus stengiamasi gauti tik tam, kad būtų galima laisvai keliauti po ES. Ši baimė neturi jokio pagrindo, nes euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pasai suteikia ne blogesnių, o dažnai net ir geresnes nei Lietuvos pasas galimybių keliauti po ES ir pasaulį.

Kiti baiminasi, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai išrinks mums valdžią. Ši problema taip pat nesunkiai išsprendžiama. Lietuva kitų valstybių pavyzdžiu gali neleisti rinkimuose tam tikrą laiką dalyvauti užsienyje gyvenantiems piliečiams. Tie, kurie gąsdina, dažniausiai nesuvokia, kad šios problemos net nereikia spręsti, o tik palikti dabar nustatytą tvarką: pagal dabartinį įstatymą visi užsienyje gyvenantys lietuviai balsuoja viso labo vienoje rinkimų apygardoje. Realybė tokia, jog net ir šioje vienoje apygardoje balsuoja tokia saujelė užsienio rinkėjų, kad jie rinkimams neturi jokios įtakos. Padėtis labai nepasikeistų net įtvirtinus dvigubą pilietybę. Beje, verta pažymėti, kad užsienyje gyvenančių piliečių balsai daugelyje valstybių laikomi reikšmingu demokratijos indėliu.

Politikai, užuot nukreipę diskusijas tinkama linkme, užsiima keistais žaidimais, o tai meta šešėlį pačiai referendumo idėjai.

Daug klausimų kyla dėl tarnavimo kariuomenėje, bet ši problema nėra tokia, kad būtų lemiama priimant sprendimą dėl dvigubos pilietybės. Įteisindama dvigubą pilietybę Lietuva būtų laisva įtvirtinti tokias nuostatas, kokias mato esant reikalingas. Be to, daugelis valstybių yra priėmusios liberalias pilietybės nuostatas ir nuolat sprendžia šias problemas, todėl sukaupta turtinga patirtis, kuria galima pasinaudoti. Lietuva savus piliečius gali traktuoti tik kaip tokius, nepaisydama jų kitų pilietybių, arba sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis dėl jose gyvenančių piliečių karo prievolės.

Įdomu tai, kad dažnai klausiama, kur toks dvigubą pilietybę turintis asmuo mokėtų mokesčius? Tai nėra jokia problema ir joks klausimas, nes mokesčiai ir dabar mokami toje šalyje, kurioje uždirbami pinigai. Vienintelė JAV apmokestina savo piliečius, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.

Vienas apžvalgininkas klausė, kas bus, jei įtariamas nusikaltėlis Lietuvoje staiga išsitrauks kitos valstybės pasą? Klausimas dramatiškas, bet nereikšmingas: Lietuvos pilietis Lietuvos institucijų visada galės būti traktuojamas tik kaip toks.

Daugiau ginčų gali kilti dėl galimybės tokiems asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, būti išrinktiems į Seimą, eiti kitas atsakingas pareigas. Tačiau ir šie klausimai – Lietuvos apsisprendimo reikalas. Tiesa, tarptautinė teisė gali versti duoti leidimą tokiems piliečiams būti išrinktiems į parlamentą, jeigu dviguba pilietybė yra tapusi itin dažnu reiškiniu. Tačiau Lietuvai iki to dar toli. Beje, Čekijoje asmuo, turintis dvigubą pilietybę, neseniai gavo užsienio reikalų ministro postą, ir dėl to šalies neištiko katastrofa.

Dvigubos pilietybės galimybė turbūt nėra vien gėris, bet itin svarbu, kad sprendimą dėl jos žmonės priimtų remdamiesi faktais, o ne nuogirdomis ar įsikalbėtomis baimėmis.

Deja, politikai, užuot nukreipę diskusijas tinkama linkme, užsiima keistais žaidimais, referendumo taisyklių „pritempinėjimu“, o tai sukelia tik neigiamą atgarsį ir meta šešėlį pačiai referendumo idėjai. Juk iš anksto turi būti žinoma ne tik siūloma referendumui Konstitucijos straipsnio formuluotė, bet ir konstitucinis įstatymas, kuris apibrėžtų ir detalizuotų Konstitucijos straipsnio taikymą. Tačiau visuomenė kol kas nieko apie tai nėra girdėjusi.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas