- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Žiniasklaidos burbulai Lietuvos padangėje

Praėjusią savaitę Klaipėdos apygardos prokuratūra paskelbė nutraukianti ikiteisminį tyrimą dėl gegužę į Baltijos jūrą nukritusio orlaivio An-2. Kartu prokuratūra pateikė išvadas, kaip paieškos ir gelbėjimo operacijoje dalyvavę pareigūnai atliko savo pareigas ir funkcijas. Taigi, padėtas taškas istorijoje, kuri prasidėjo šių metų gegužės 16 dieną ir daugiau negu mėnesį buvo žiniasklaidos dėmesio centre. 

Kiek griežtų nuomonių buvo išsakyta, kai įvykis buvo dar karštas, o žinomi faktai ir liudijimai prieštaringi! Tačiau dabar, kai faktai, prokuratūros teigimu, galų gale jau sudėlioti į lentynėles, jie pasirodė niekam nebeįdomūs.

Žiniasklaidos jaudrumas, jos polinkis griebti kiekvieną numestą jauką ir vienu balsu eksploatuoti emocingas, nors ir abejotinos vertės naujienas ir stebina, ir glumina, ir iš dalies gąsdina. Regis, vyksta varžytuvės – jei viena žiniasklaidos priemonė užsikabina už kokios nors temos, visos kitos stengiasi neatsilikti, šaukia ir rėkia, kuri garsiau. Kritiškumui, susimąstymui, tylos akimirkai ir klausimui „o ką gi mes čia vis dėlto veikiame?“ vietos nėra. Nuomonių pliuralizmas išnyksta, viešojoje erdvėje nuolat pučiami ir susprogę be pėdsako išnyksta burbulai, kuriuos pūsti tarsi privalu kiekvienam. Tai galima vertinti netgi kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, nes tokiomis visuomenės emocijų bangomis tapo lengva manipuliuoti, jas galima panaudoti visuomenės dėmesį nukreipiant nuo tam tikrų įvykių. Kartais atrodo, kad tokiais dirbtiniais skandalais iš tiesų naudojamasi kaip savotiška dūmų uždanga.

Didžiausias pastarųjų metų išpūstas burbulas, be abejo, buvo Garliavos istorija. Ji padarė Lietuvai daug žalos. Kol faktai buvo neaiškūs, skambėjo kategoriškos nuomonės, o šiuo metu, kai daug kas šioje istorijoje paaiškėjo, ji beveik nieko nedomina. O gal galima tikėtis, jog žiniasklaidos priemonės, reikalaujančios, kad politikai būtų kompetentingi ir dirbtų viešojo intereso labui, šiuos pagrįstus reikalavimus pritaikytų pačioms sau? Tą patį galima pasakyti apie kai kuriuos žurnalistus, komentatorius.

Šiuo metu vienas pučiamų burbulų susijęs su tragišku įvykiu – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studento žūtimi. Studentą pažinoję asmenys teigia, kad jis turėjo neįprastą pomėgį – mėgo laipioti statomo namo konstrukcijomis. Vieną dieną jis buvo rastas nuo jų nukritęs. Nėra žinoma, ar studentas yra turėjęs psichologinių problemų, nepasirodė informacijos, kad jis anksčiau būtų mėginęs žudytis, kalbėjęs apie savižudybę ar palikęs atsisveikinimo laišką. Galėjo tai būti savižudybė, galėjo ir nebūti. Dėl žūties vyksta ikiteisminis tyrimas.

Tad juo labiau keista, kad ne vienoje žiniasklaidos priemonėje skelbiamuose straipsniuose ir komentaruose net neabejojant teigiama, kad studentas nusižudė. Toks neatsakingas elgesys pažeidžia etiką ir sveiko proto principus, užkrauna papildomą sunkią naštą ir taip priblokštiems žuvusiojo artimiesiems bei jo aplinkai.

Dažniausiai apie studento žūtį kalba įvairūs komentatoriai, ją siejantys su esą nepakeliama psichologine įtampa, kurią studentai patiria studijuodami LMTA. Bet kalbama ne apie aplinką, kurioje gyveno ir mokėsi konkretus studentas, o skelbiami anoniminiai įspūdžiai, patirti iš „draugės dukros“ pasakojimų, subjektyvūs pastebėjimai arba dalijamasi kelerių metų senumo patirtimi.

Tokiu būdu metama kaltė aukštajai mokyklai ir dėstytojams, kurie, kaip aiškiai leidžiama suprasti, sukurdami nepakeliamą atmosferą, pastūmėjo žmogų į savižudybę (nors, kaip minėjome, tai, kad būta savižudybės, neįrodyta). Tokias mintis savo socialinio tinklo paskyroje dėstė ir aktorė Beata Tiškevič, o jos mintys žiniasklaidos priemonių buvo plačiai paskleistos.

Tenka tik apgailestauti, kad netektį išgyvenanti aukštosios mokyklos bendruomenė, kuriai itin reikėtų paramos ir supratimo, yra neatsakingai bombarduojama kaltinimais. Tai atskleidžia, koks didelis mūsų visuomenėje atjautimo ir supratingumo deficitas, kaip lengvai linkstama pasiduoti primityviausioms emocijoms, galų gale, koks ryškus yra sveiko proto stygius. Juk jeigu iš tiesų turi ką pasakyti apie minėtą aukštąją mokyklą, tai galima padaryti ir po tam tikro laiko, išlaikant deramą pagarbą žuvusiajam ir nemetant šešėlio ant daugelio galbūt niekuo dėtų žmonių.

Visuomenėje yra susiformavęs toks spaudimas smerkti ir kaltinti, kad aktorė Aistė Diržiūtė, paskelbusi kitokią nuomonę apie LMTA, prisipažino rizikuojanti būti nulinčiuota.

Net jeigu keliamos prielaidos būtų teisingos – atmosfera aukštojoje mokykloje sunki, o jaunuolis iš tikrųjų nusižudė, – reikėtų remtis psichologais, kurie aiškiai sako, kad blogas, netinkamas elgesys su asmeniu vis dėlto negali būti laikomas tiesiogine jo savižudybės priežastimi. Tokiu atveju, žinoma, galima kelti atsakomybės klausimą dėl netinkamo elgesio, bet jokiu būdu ne dėl savižudybės. Lygiai toks pat yra ir teisinis vertinimas. Bet šiuolaikiniai linčo teismo apologetai mano kitaip. Blogiausia, kad tokie nevykę teisybės ieškotojai tarsi nejučiomis įtvirtina mintį, kad savižudybė yra beveik natūrali, suprantama išeitis patekus į sunkią padėtį.

Tiškevič yra minėjusi, kad kartais dirba savanore savižudybių prevencijos telefono linijoje. Keista, kad tokioje linijoje gali dirbti žmogus, stokojantis ir elementarių psichologijos žinių, ir elementarios išminties. Juk pasidavimas emocijoms, karštligiškas kaltųjų ieškojimas net nežinant visų aplinkybių labiau nei bet kas kita kuria neigiamą emocinį lauką ir tik didina juodą debesį, pakibusį virš visuomenės. Žiniasklaidos priemonės taip pat to nepastebi ar tiesiog nenori pastebėti.