Vyriausybinei komisijai strateginiu investuotoju į Visagino atominę elektrinę (AE) paskelbus Japonijos kompanijas “Hitachi” ir “Hitachi GE Nuclear Energy” naujosios AE statybų Lietuvoje jau negalima laikyti vien muilo burbulu ar oro pilimi. Tai turi pripažinti net ir skeptikai.
Be abejo, šis projektas gali būti vertinamas prieštaringai, nes prieštaringai pasaulyje vertinama pati atominė energetika. Jėgainė, jeigu ji iškils, nebus tik gėris. Tai atsakomybė, įvairi rizika.
Rašyti apie atominę jėgainę sunku, nes šis klausimas didžiai politizuotas. Pasišovus statyti AE galbūt ir nebuvo iki galo apsvarstytos kitos alternatyvos, neįsiklausyta į specialistų energetikų nuomonę. Kita vertus, dauguma energetikų griežtai kritikuoja šį sumanymą. Tiek griežtai ir atkakliai, net agresyviai, kad kartais nejučiomis kyla klausimų, kieno nuomonė ir pozicija čia iš tikrųjų įgarsinama. Su specialistais ginčytis sunku, tačiau patikimumo dėstomiems jų argumentams nesuteikia tai, kad jie išsakomi itin piktai, nesivaržant smūgiuoti žemiau juostos. Pavyzdžiui, vienas akademikas AE projektą, kurį remia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pavadino “viso labo didele mažo žmogaus svajone”. Tačiau net ir patys specialistai pripažįsta, kad dujomis kūrenamos Lietuvos elektrinės Elektrėnuose pagamintos elektros energijos savikaina šiuo metu yra 31 centas už kilovatvalandę, o maksimali AE kilovatvalandės savikaina – apie 30 centų.
Bene svarbiausias ir neatremiamas specialistų argumentas iki šiol buvo tai, kad Vyriausybei jokiu būdu nepavyks rasti strateginio investuotojo, nes projektas esąs tiesiog kvailas, ekonomiškai nepagrįstas, gryna fantazija. Tai buvo įrodinėjama ir prieš Fukušimos jėgainės katastrofą, ir po jos. Dabar, kai projektu vis dėlto susidomėjo solidus investuotojas, ne tokie įtikinami atrodo ir kiti energetikų argumentai.
Taip, užsienyje Lietuva elektros energijos gali nusipirkti ir po 19-20 centų už kilovatvalandę. Vis dėlto daugelis artimų ir tolimų valstybių, taip pat kaimynės Suomija, Lenkija, savo ateitį vis dėlto sieja būtent su atomine energetika. Ta pati Rusija, kuriai dujų nestinga, pasitvirtino strategiją mažinti gamtinių dujų sunaudojimą elektros energijos gamybai ir pasiekti, kad 2030 metais atominėse elektrinėse būtų pagaminama 25 proc. elektros energijos. Prie pat Lietuvos sienos planuojamos iškart dvi Rusijos AE, kurios turėtų eksportuoti elektros energiją į mūsų kraštą. Estija, Latvija ir Lenkija mato, kad Visagino AE projektas naudingas, perspektyvus, ir sutinka į jį investuoti. Tačiau pačiai Lietuvai (beje, turime ir infrastruktūrą, kuri atpigintų AE statybą), sekant mūsų energetikų logika, turėtų galioti kiti dėsniai.
Ignalinos AE irgi kadaise duodavo elektros energijos Baltarusijai beveik veltui. Tačiau kažin ar įvairiomis geradarystėmis galima kliautis, rimtai planuojant ateitį. Politikai ir neslepia, viešai pabrėžia tai, kad sprendimas Lietuvoje statyti AE yra paremtas ne tik ekonominiais, bet ir politiniais motyvais. Pastaruoju metu tai aiškiai pasakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu moka ne ekonominę, o politinę kainą už dujas – 30-40 proc. brangiau, nei dujos kainuoja tarptautinėje rinkoje, – todėl ir pati Lietuva turi imtis atitinkamų politinių sprendimų, siekdama užsitikrinti energetinę nepriklausomybę.
Galų gale kalbėjimas skaičių kalba negali pateikti iki galo aiškaus vaizdo. Kas pasakys, kokiomis sąlygomis Lietuva gaus dujas po 5, 15, 25 metų? Lietuvos patirtis patvirtina, kad politinis sprendimas gali pasiteisinti. Tai galima pasakyti apie naftos terminalą Būtingėje. Kam reikėjo pradėti jį statyti 1996 metais, jei buvo aišku, kad jūra atgabenta nafta bus visada brangesnė nei tiekiama iš Rusijos naftotiekiu? Tačiau naftotiekis 2006 metais netikėtai buvo uždarytas, o Lietuva dėl terminalo turi veikiančią gamyklą ir gyvybingą miestą pačiame šalies pakraštyje.
Taip, AE projektas rizikingas. Visų pirma reikės griežtai laikytis branduolinės saugos reikalavimų. Milžiniškas projektas yra ir didžiulis vadybinis iššūkis. Statant tokius didelius objektus dažnai susiduriama su nenumatytomis kliūtimis, jų baigimas vėluoja, o sąmatos išauga. Net menki sudarytos sutarties netikslumai gali nulemti ginčus su strateginiu investuotoju ir su partneriais.
Kita vertus, sutinku su teigiančiaisiais, kad ilgus metus tik tuščiai kalbėjus apie energetinį saugumą atėjo laikas imtis ryžtingų ir konkrečių veiksmų. Tokio objekto statyba turėtų didelį poveikį visai Lietuvos ekonomikai, pakeltų į kitą lygį ir Lietuvos mokslą. XXI amžiaus technologijos realiai atvestų Lietuvą į XXI amžių. Lietuva taptų regioniniu energetikos centru, daugiau įgytų ir politinio svorio.
Vis dar prasminga kelti klausimą, kaip jį kelia politikos ekspertas Vytis Jurkonis: kuo realesnis tampa Lietuvos projektas, tuo labiau gerėja Lietuvos derybinės pozicijos tiek dėl Astravo, tiek ir dėl Kaliningrado atominių jėgainių. Juk aišku, kad keturioms valstybėms pasistačius savą AE, šių dviejų elektrinių elektros energijos eksporto paklausa smarkiai sumažėtų. Tuo tarpu jų verslo planai buvo kuriami visų pirma turint omenyje nišą, atsiradusią uždarius Ignalinos AE. Galbūt Astravo AE statybos klausimas nėra išspręstas, nes projektui, kaip jis vaizduojamas, trūksta kai kurių elementų. Astravo AE statytų Rusija, tačiau ar jai būtų patrauklu skirti 7 mlrd. JAV dolerių paskolą valstybei, kuri nesugeba atsiskaityti su Rusija net už šiuo metu tiekiamą elektros energiją? Žinoma, viskas įmanoma, tačiau tiesa yra ir tai, kad Rusija susidūrė su rimtomis problemomis statydama atominį reaktorių “Kursk-5″, dėl finansavimo trūkumo vėluoja reaktoriaus “Belojarsk-4″ statybos. Buvo planuojama, kad ir Baltijos, ir Astravo AE didele dalimi bus finansuojamos užsienio kompanijų lėšomis, tačiau šie planai sužlugo.