Lietuvos politinę sistemą yra apėmusi stagnacija. Nesugebėjimas atsinaujinti – didžiulė politinių partijų bėda. Lietuvai reikia naujų idėjų ir naujų žmonių.
Pats laikas prabilti šia tema artėjant naujiems Seimo rinkimams. Deja, beveik nieko gera ir nieko nauja šiuo klausimu pasakyti negalima. Jau įsitvirtinusios politinėje sistemoje partijos nesugeba pritraukti naujų žmonių, galinčių pasigirti laimėjimais savo srityje, ryškių asmenybių, lyderių. Šiuo požiūriu ne ką nuo jų skiriasi ir ambicingos naujokės.
Norėtųsi matyti naują, solidų Lietuvos politikos veidą. Atėjo laikas išaugti ir iš Sąjūdžio kelnaičių, paprastos mitinginės politikos, kai užteko susikibti rankomis ir pergalė buvo garantuota. Šiuolaikinis pasaulis sudėtingas, svarbiausi tampa ekonominiai klausimai, kurie reikalauja aukštos kvalifikacijos, strateginio mąstymo ir vieningo veikimo. Politikams teks vykdyti nelengvas ir nevienareikšmiškas socialines, ekonomines reformas. Norėtųsi tai priminti ir politinės sistemos triukšmadariams – kad įveiktumėte sistemą, jums reikės bent ne mažesnio intelekto ir kvalifikacijos, nei turi jūsų oponentai.
Visuomenėje stiprėjantis atsinaujinimo poreikis ir per šiuos Seimo rinkimus gali būti nuviltas. Atrodo, rinkimuose dalyvaus naujų politinių jėgų – Artūro Zuoko “Sąjunga TAIP”, Krikščionių partija, Vladimiro Romanovo Lietuvos žmonių partija, “Drąsos kelias”. Jų galimybės toli gražu nėra vienodos.
“Sąjungą TAIP” vargu ar galima laikyti nauja partija. Ją įkūrė pernelyg jau gerai pažįstamas veikėjas, kuris, pajutęs įkvėpimą po kelių pavykusių viešųjų ryšių triukų, dabar jau gražiai supakuotus viešųjų ryšių saldainiukus tiražuoja be pradžios ir be pabaigos. Krikščionių partija gali tikėtis nebent vieno kito mandato vienmandatėse rinkimų apygardose. Lietuvos žmonių partija pasmerkta likti politikos užribyje.
“Drąsos kelias” kur kas įdomesnis. Nepasakysiu nieko nauja teigdamas, kad šios politinės jėgos atsiradimą lėmė valdančiojo elito klaidos ir autentiškas impulsas, kilęs visuomenės gelmėse. Tai atitinka demokratijos principus. Juo labiau kad šis sąjūdis skelbia sugrąžinsiąs žmonėms valstybę. Tuo požiūriu “patvorinių” vardas yra judėjimo pašlovinimas.
Kas yra tas “Drąsos kelias”? Skelbiama, kad rinkimų sąrašo pagrindą sudarys politinė partija “Drąsos kelias”, prie kurios prisidės būrys visuomenininkų. Kol kas sunkiai sekasi lipdyti sąrašą. Šiai politinei jėgai impulsą davė visuomenininkų rengiami protesto mitingai, buvo kuriamas “Lietuvos sąrašas”.
Kai iniciatyvą perėmė Neringa Venckienė ir “Drąsos kelias”, daugelio visuomenininkų, autoritetingų politikų sąraše neliko. Tai ne atsitiktinis dalykas. Nėra patrauklu sieti save su politine jėga, kurios įtaka paremta vieno asmens populiarumu, juolab kai jo pažiūros ir galimybės menkai pažįstamos. Be to, šis populiarumas – akivaizdžiai vienadienis.
Drąsiaus vardas uždega ne vieną rinkėją, kita vertus, violetinė spalva yra ne ta, kuri gali suvienyti visą Lietuvą. Pats Drąsius, švelniai tariant, buvo kontroversiška asmenybė. Tie, kurie iš tiesų nori Lietuvai gero, turėtų suvokti, kad mūsų valstybė nusipelnė prasmingesnio vienybės simbolio.
Šiuo metu pateiktame “Drąsos kelio” sąraše yra nemažai garbingų, nusipelniusių asmenų, tačiau nematyti naujų idėjų, naujos jėgos, kuri galėtų lemti permainas. Tai daugiau mažiau atsitiktinis sąrašas žmonių, nusprendusių atsiradus progai pamėginti patekti į Seimą – gal pavyks.
Kokia “Drąsos kelio” programa? Partijos atstovas Audrius Nakas šią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje gana grakščiai pasišaipė iš kitų partijų prieš rinkimus žarstomų pažadų. Tačiau greitai pats ėmė sekti pasakas apie Estijos teismų reformą ir esą didžiausią pasitikėjimą Europoje turinčius Estijos teismus (taip toli gražu nėra), o kovojant su korupcija ragino imti pavyzdį iš Gruzijos – gerokai labiau nei Lietuva korumpuotos valstybės. Pažadėjo, kad partijai atėjus į valdžią bent vienas prokuroras sės į teisiamųjų suolą. Tiesa, pavardės nenurodė. Ačiū A.Nakui bent už tai.
Rimtai svarstant apie partijos perspektyvą reikėtų mąstyti ne tik apie Seimo šturmą, bet ir apie tai, kaip reikalai klostysis po rinkimų. Įsivaizduokime, kad į Seimą pateko 5 ar 10 “Drąsos kelio” atstovų. Jiems teks pasirinkti – arba eiti į valdžią, arba likti opozicijoje.
Greičiausiai bus nuspręsta įsilieti į valdančiąją koaliciją. Bet čia partijos nariams teks svarstyti daugelį klausimų ir problemų, apie kurias jie nieko nenutuokia, t. y. būti labiau patyrusių politikų ginklanešiais. Prasmingesnė taktika tokiai partijai – likti opozicijoje. Tačiau atslūgus su konkrečiu įvykiu siejamoms emocijoms ir išblėsus sąrašo vedlio įtakai opozicijos šešėlyje glūdinti partija tiesiog subyrėtų, jos nariai išsiskirstytų į kitas Seimo frakcijas.
Perkame mišką [1]