Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad atima pilietybę iš garsaus krepšininko Žydrūno Ilgausko. Tai sukėlė naujų diskusijų dėl dvigubos pilietybės problemos.
Lietuva turėjo progą pamatyti pilietybės atėmimo procedūrą, kurią galima pavadinti tam tikru baudžiamuoju ar smurto aktu. Pagal įstatymus, iš priėmusio kitos valstybės pilietybę asmens turi būti atimtas Lietuvos pasas. Prieš tai tiems, kurie nepranešė Lietuvos institucijoms apie įgytą kitos valstybės pilietybę, dar skiriama 5 tūkst. litų bauda – tikras spyris į užpakalį buvusiems piliečiams, kad jie kuo sparčiau lėktų šalin ir daugiau net į Lietuvos pusę nepažvelgtų. Neatsitiktinai šią kūno dalį savo interviu paminėjo Ž. Ilgauskas. Jo pasakymas ir emocijos tokioje situacijoje – natūralios ir suprantamos.
Galima suprasti ir Ž. Ilgausko norą, kad jis būtų vertinamas kaip ir kiti išeiviai, jam nereikia išimčių pagal numatomas priimti Pilietybės įstatymo pataisas. Visą gyvenimą tiesiog sportavo, dirbo savo darbą, ir dabar sukioti uodegą, vardyti tikrus bei tariamus nuopelnus Lietuvai siekiant privilegijos išlaikyti pilietybę – ne jo sukirpimo žmogui. Beje, Ž. Ilgausko nuopelnai Lietuvai dideli, ir tam turbūt nė neprireikė specialių paties sportininko pastangų, kurias būtų galima gražiai suguldyti popieriaus lape. Ž. Ilgausko karjeros metu Lietuvos vardas skambėjo plačiau nei vykdant kokį viešųjų ryšių projektą, suryjantį ne vieną milijoną litų. Ko gero, dar svarbiau – žymus krepšininkas buvo pozityvus pavyzdys Lietuvos jaunimui. Ir ne tik jaunimui. Ž. Ilgausko žaidimas sukėlė daug gerų emocijų daugeliui žmonių, kurie sekė jo karjerą, skatino pasididžiavimą Lietuva. Tokia yra viena iš vadinamojo didžiojo sporto paskirčių.
Kiekvienas smurto aktas, ypač vykdomas viešai, palieka pasekmių ir tam, kuriam jis atliekamas, ir tiems, kurie tai stebi. Didelei Lietuvos žmonių daliai tai turbūt paliko nemalonių nuosėdų. Į tai žvelgia Lietuvių diaspora ir daro savas išvadas apie tai, kaip Lietuva elgiasi su savo žmonėmis. Žinoma, dvigubos pilietybės priešininkai, matyt, džiūgauja dėl tokio teisybės triumfo. Tik ar tikrai yra ko džiūgauti? Ir kokia teisybė čia laimėjo?
Ar ne paradoksas – Konstitucija skelbia, kad pilietybė įgyjama gimstant, taigi tai savaiminis veiksmas, tačiau ši prigimtinė teisė panaikinama valdininko sprendimu. Iš nusikaltėlių, net Tėvynės išdavikų pilietybė neatimama, tačiau pagal Pilietybės įstatymą jos netenka asmenys, įgiję ES valstybių pilietybę, nors šias valstybes tik santykinai galime pavadinti „užsieniu“. Per dvidešimt dvejus metus, nuo to laiko, kai buvo priimta Konstitucija, Lietuva ir pasaulis labai pasikeitė. Daugelyje šalių pakito ir pilietybės samprata. Einama didesnio liberalumo keliu. Pagal dabar galiojančius Lietuvos teisės aktus Lietuvos pilietybės reguliavimo beveik neįmanoma pakeisti. Ar tai reiškia, kad jis toks turės likti per amžių amžius?
Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas Žinių radijui pakomentavo Ž. Ilgausko problemą. Šis aukštas pareigūnas pasirodė nelabai kokioje šviesoje, kai ėmė komentuoti ne paties buvusio krepšininko poziciją, o pradėjo gėdinti jį remdamasis nuogirdomis. Keistokas buvo ir KT pirmininko apeliavimas į emocijas, JAV piliečio priesaikos teksto citavimas, nes problema iš tikrųjų yra sisteminė ir didesnė. Tai kas, kad JAV priesaikoje yra būtent tokie žodžiai, skelbiantys, jog žmogus atsisako savo ryšių su kitomis valstybėmis? Kitų valstybių priesaikose tokių žodžių gali ir nebūti, bet Lietuva juk vertina patį antros pilietybės įgijimo faktą, o ne priesaikos tekstą.
Pilietybės atiminėjimas tapo savotišku pleištu, skaldančiu Lietuvos visuomenę. Supriešinami išeiviai, kurie iš Lietuvos išvyko iki 1990 metų, ir tie, kurie išvyko vėliau. Supriešinami tie, kurie pilietybę gavo naudodamiesi tam tikru laiku galiojusiais įstatymais, su tais, kurie atsiradusiomis įstatymų „properšomis“ nespėjo pasinaudoti. Supriešinami nesąžiningieji, kurie slepia antros pilietybės įgijimo faktą ir tokiu būdu išlaiko Lietuvos pilietybę, su sąžiningaisiais, pranešančiais apie kitos pilietybės priėmimą Lietuvos institucijoms, kaip to reikalauja įstatymai, ir todėl Lietuvos pilietybės netenka. Galų gale pagal rengiamą įstatymo pataisą tikros ar tariamos „įžymybės“ bus supriešinamos su eiliniais piliečiais. O ką jau kalbėti apie dilemą, kurią kelia Lietuvos įstatymas asmenims, kurie gimdami įgijo Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę. Sulaukę 21 metų jie turi pasirinkti vieną pilietybę, ir pasirinkus kitos valstybės pilietybę, Lietuvos valstybės pilietybės netenkama.
Dar vienas klausimas teisės teoretikams ir praktikams. Kaip žinoma, ne taip seniai Lietuvos pilietybė buvo suteikta Isabellai Tobias, kuri turėjo JAV pilietybę. Tačiau JAV iš Tobias neatėmė šios šalies pilietybės, nors ten dviguba pilietybė taip pat yra draudžiama, o JAV apie tokį Tobias apsisprendimą žino lygiai taip pat gerai kaip Lietuva apie Ž. Ilgausko: I. Tobias pilietybės klausimą plačiai nušvietė Lietuvos spauda, o Lietuvoje juk yra JAV ambasada. Klausimas – kurios valstybės požiūris yra išmintingesnis, kuri valstybė labiau saugo savo šalies interesus, rūpinasi valstybės perspektyva?
Nesusipratimų šia tema daugėja, įtampa auga ir ateityje tik augs. Dvigubos pilietybės problemą reikia spręsti. Konstitucijoje įtvirtinta, kad atitinkamas Konstitucijos straipsnis gali būti keičiamas tik referendumo būdu. Ir išties tai yra toks klausimas, dėl kurio turėtų tarti žodį visa tauta. Tačiau referendumą skelbti vengiama, nes jo sąlygos beveik neįvykdomos: balsuojant dėl šio Konstitucijos straipsnio pataisai turi pritarti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus (o ne tiesiog daugiau kaip pusė balsavusiųjų, kaip yra paprasto referendumo metu). Tokiomis aplinkybėmis rezultatą lemtų ne apsisprendę rinkėjai, o tie, kurie neatvyks prie balsavimo urnų. Akivaizdu, kad tokie referendumo reikalavimai ne padeda atskleisti piliečių valią – tai turėtų būti Referendumo įstatymo esmė, – o ją blokuoja.
Dėl dvigubos pilietybės per daugelį metų išmėginti visi galimi sprendimo būdai, tačiau čia vis dar lieka daugiau klausimų negu atsakymų. Išeitis liko vienintelė: skelbti referendumą prieš tai pakoregavus Referendumo įstatymą