Politinių skandalų burbulai kyla vis dažniau – artėja rinkimų sezonas. Skandalai tampa savotišku politikų žaidimu, kai siekiama daugeriopų tikslų. Vienas jų – naujais skandalais paslėpti kitus, paprastai kur kas didesnius.
Pastaruoju metu nemažai kritikos strėlių skriejo į švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės pusę dėl klausimų keliančios jos vyro sėkmės ministerijai pavaldžių įstaigų viešuose konkursuose ir dėl vadybiškai nesuvaldyto mokytojų darbo etatinio apmokėjimo įvedimo. Paskui kilo kitas skandalas – dėl sunaikinto Vyriausybės pasitarimo garso įrašo apie registrų atvėrimą žiniasklaidai, kur ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pažėrė aštrių žiniasklaidai skirtų žodžių. Galų gale kilo dar viena politinė audra paskelbus, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nariai darė spaudimą šios komisijos darbuotojui, kad jis išeitų iš darbo. Paviešintame įraše girdėti, kad komisijos nariai kalba vykdantys dviejų politikų – tuomečio Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko „valstiečio“ Povilo Urbšio ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio – valią. Ramūnas Karbauskis iškart pagrasino apkalta P. Urbšiui ir paragino trauktis visus VTEK narius.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad R. Karbauskis demonstruoja principingumą. Tačiau iš tiesų viskas ne taip paprasta. Pirmiausia istorija apie spaudimą komisijos darbuotojui buvo paskelbta jau prieš metus, tačiau tada ji nenusipelnė tokio „valstiečių“ vadovybės dėmesio. Kodėl dabar R. Karbauskis kyla į kovą?
Tai galima paaiškinti ne tik padidėjusiu jo principingumu, bet ir tam tikromis šių dienų aktualijomis. Visų pirma, jo bendražygio P. Urbšio akibrokštai, matyt, jau perpildė „valstiečių“ pirmininko kantrybės taurę. P. Urbšys kritikavo jį dar 2016 metų pabaigoje, kilus skandalui, susijusiam su tuomete Seimo nare Greta Kildišiene. R. Karbauskis tada nesiryžo pastumti vieno populiariausių savo frakcijos narių, tačiau šis ir toliau nevaldė liežuvio. Kurį laiką P. Urbšys gana naiviai save pateikdavo kaip pavyzdį, kad jis „valstiečių“ frakcijoje gali turėti kitokią nuomonę, o tai esą reiškia, kad joje klesti demokratija. Tačiau paaiškėjo, kad R. Karbauskis viso labo laukė patogios progos, ir dabar, kai tokia proga pasitaikė, P. Urbšiui neverta tikėtis pasigailėjimo. Žinoma, jei jam mesti kaltinimai turi bent menkiausią pagrindą. R. Karbauskis ir jo dešinioji ranka Seime Agnė Širinskienė net ryžosi paskelbti VTEK narių pokalbio įrašą. Tai reiškia, kad vyks kova be taisyklių.
Beje, kaip skelbiama, buvęs komisijos patarėjas Mindaugas Siaurys kadaise parengė išaiškinimą, kad G. Kildišienė nepažeidė tarnybinės etikos – būtent tai vėliau vienasmeniškai paskelbė tuometis VTEK pirmininkas Romas Valentukevičius. Dėl įgaliojimų viršijimo posto neteko R. Valentukevičius, o kartu tai tapo vienu motyvų atleisti M. Siaurį. Prisiminkime ir tai, kad šių metų gegužės mėnesį VTEK pripažino R. Karbauskį pažeidus įstatymo reikalavimus nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti sudarytus sandorius. Taigi smogdamas atgal R. Karbauskis iš karto nušauna ne vieną zuikį.
Dar viena aplinkybė – jau minėta ministrės J. Petrauskienės istorija. VTEK artimiausiu laiku turėjo paskelbti išvadas, ar ministrė nepažeidė tarnybinės etikos reikalavimų. Klasikų žodžiais, kas galėtų paneigti, kad komisija vis dėlto įžvelgė tam tikrų ministrės pažeidimų? Tokiu atveju, įvertinus dar ir dideles problemas, su kuriomis ministrė susidūrė vykdydama švietimo srities reformas, ir įtarimų šešėlį, kuris gula ant ministerijai pavaldaus Ugdymo plėtotės centro, iškiltų rimtos abejonės, ar ministrė toliau gali eiti pareigas. R. Karbauskis [1], kaip minėta, pareiškė, kad visa VTEK turi trauktis – nors, beje, dalis komisijos narių neturi nieko bendra su darbuotojo atleidimo istorija. Galima spėti, kad taip R. Karbauskis stengiasi užbėgti už akių: komisija esą niekam tikusi, todėl ir jos išvadų dėl ministrės galima nepaisyti.
Taigi vienas skandalas slepia kitą. Bet tai dar ne viskas. Ką iš tikrųjų pavyko užgožti valdantiesiems? Skandalingas pataisas dėl politinių partijų finansavimo, pagal kurias biudžeto dotacija turės būti skiriama rinkimuose nedalyvavusiai valdančiajai Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP). Šis žingsnis gerokai pranoksta minėtus skandalus ir pažeidžia daug svarbių teisės principų. Iki šiol politikai net nesusimąstydavo, kad finansavimą galėtų skirti patiems sau: tvarkos pakeitimai įsigaliodavo nuo kitos Seimo kadencijos. Keisti politinių partijų finansavimo sistemą, kad būtų patenkinti vienos partijos įgeidžiai, yra, švelniai tariant, gana įžūlu. Šitaip globojama LSDDP iš esmės yra „valstiečių“ nupirkta biudžeto pinigais, o tai yra didžiausias įmanomas demokratijos principų iškraipymas. Priimant kitą įstatymą, kuris leidžia Vyriausybei skolintis papildomam partijų finansavimui, buvo pažeistos procedūros, įstatymas priimtas be Vyriausybės išvados.
Net jei prezidentė įstatymo nepasirašys, yra aišku, kad valdantiesiems būdingas ciniškas požiūris į teisėtumą, o savo tikslų jie pasiryžę siekti bet kokiomis priemonėmis. Tačiau aptartų skandalų fone atrodo, kad tai niekam nerūpi.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas