Per praėjusias kelias savaites į posėdžius susirinkusios naujai išrinktos savivaldybių tarybos išrinko merus. Iš naujų merų derėtų laukti naujų idėjų, naujos energijos plėtojant regionus, sprendžiant ekonomines ir socialines problemas. Galų gale ir demokratija valstybėje prasideda nuo savivaldos. Tačiau daugelis savivaldybių stokoja gyvybingumo, o apie regioninę politiką Lietuvoje niekas net nebekalba.
Prieš metus, praėjusių metų balandžio 13-ąją, Seime per antrąjį balsavimą buvo atmesta Konstitucijos pataisa, kuria būtų įteisinti tiesioginiai merų rinkimai. Išsiskyrė valdančiosios koalicijos partnerių nuomonė dėl tiesioginiu būdu išrinkto mero įgaliojimų – ar jis turėtų būti atstovaujamosios, ar vykdomosios valdžios atstovas. Praėjus metams jau būtų galima teikti naują Konstitucijos pataisą, tačiau diskusijos dėl tiesioginių mero rinkimų, taip pat ir dėl savivaldos reformos, kuri pasiūlytų būdus spręsti įsisenėjusias savivaldos problemas, yra apmirusios ir nevyksta.
Kartais atrodo, kad Vyriausybė Lietuvos mato tiek, kiek galima apžvelgti pro premjero kabineto langus. 2003 metais beveik visos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus proga skirtos investicijos teko sostinės objektams netoli Vyriausybės rūmų: renovuotas Gedimino prospektas, pastatytas Karaliaus Mindaugo tiltas ir Mindaugo paminklas. O kas likusiai Lietuvai? Nematyti, kad požiūris keistųsi. Vilniui tenka liūto dalis dėmesio ir investicijų, čia vykdomi svarbiausi projektai, čia susitelkęs intelekto potencialas. Tačiau Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kokia bus Lietuvos provincija.
Juk svarbu yra sukurti sąlygas, kad savivaldybėse būtų steigiamos įmonės, kuriamos darbo vietos, kad būtų plėtojama socialinė infrastruktūra. “Verslo žinios” prieš keletą savaičių paskelbė straipsnį, kuriame konstatuota, kad vos keletas savivaldybių bent kiek aktyviau rūpinasi investicijų pritraukimu, o visos kitos – tarsi apimtos letargo. Įstatymai neskatina investicijų pritraukimo į vieną ar kitą vietovę: visų pirma nėra sukurta mokesčių mechanizmo, kuris vietos gyventojams leistų pajusti savivaldybėje veikiančių įmonių naudą. Valstybė perskirsto mokesčiais surinktas lėšas, ir, deja, dažnai ne pačiu geriausiu būdu, neaiškiais kriterijais. Savivaldybės neturi tikro finansinio savarankiškumo. Dažnai atsitinka taip, kad savivaldybėms skiriama tik funkcija, bet ne finansiniai ištekliai jai vykdyti. Šitai lydi gausybė kitų bėdų: pačių savivaldybių neveiklumas, biurokratizmas, nekompetencija, korupcijos apraiškos, susiformavusių klanų įtaka…
Dabartinė Vyriausybė panaikino apskričių viršininkų administracijas. Tačiau ši reforma savivaldybių galių nepadidino. Išskyrus tai, kad joms dabar tenka sukti galvas dėl priskirtų švietimo, mokslo, sveikatos įstaigų, kurių finansavimas neretai stringa.
Žinomos ir kitos Lietuvos savivaldos problemos: šalis vienintelė Europos Sąjungoje turi tik vienos pakopos savivaldą. Savivaldybės pernelyg didelės. Seniūnų galios menkos, jie nevaldo finansų ir tėra merų įgalioti asmenys. Nerandama būdų, kaip įtraukti bendruomenes, kad jos aktyviai dalyvautų vietose priimant sprendimus. Tačiau ši problema yra neatsiejama nuo anksčiau paminėtųjų kamuolio.
Pribrendo metas naujai pažvelgti į savivaldybių veiklą, jas demokratizuoti, atverti visuomenei. Pastaruosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose pirmą kartą galėjo dalyvauti partijų sąrašams nepriklausantys kandidatai. Bet tai – tik menkas žingsnelis. Rinkimų sistemos ydos bado akis. Jau vien ką reiškia faktas, kad daugiau nei 300 iš 1526 į tarybas išrinktų tarybų narių atsisakė mandatų net nepradėję dirbti. Tarybų nariai renkami pagal sąrašus visoje savivaldybėje ir neturi savos apylinkės – rinkėjų, kuriems tiesiogiai atstovautų. Be kita ko, mažesnėse savivaldybėse daugumą tarybos narių sudaro rajono centro gyventojai, o periferijai atstovaujama kur kas menkiau, nors joje gyvena gerokai daugiau žmonių. Pagal dabartinę sistemą į savivaldybių tarybas patekus 5-7 partijoms ar sąrašams yra neišvengiamos įvairios, net sunkiai paaiškinamos koalicijos. Kartais meru tampa beveik atsitiktinis žmogus. Pavyzdžiui, Kaunui vadovaus Liberalų sąjūdžio atstovas Rimantas Mikaitis, nors Liberalų sąjūdis Kaune gavo vos 3 mandatus iš 41, Vilkaviškio rajonui – nepriklausomų kandidatų koalicijos atstovas Algimantas Antanas Greimas, nors ši koalicija gavo vos 6 mandatus iš 25, o A.A.Greimas koalicijos sąraše buvo trečias ir rinkėjų nureitinguotas į ketvirtą sąrašo poziciją. Kai kurios partijos neslepia, kad daromi partijų susitarimai žvelgiant į savivaldybes tarsi į šachmatų lentą: vienur kandidatai į merus atsiimami, kad partijos atstovas gautų paramą kitoje savivaldybėje. Tačiau ką tada reiškia vietos rinkėjų valia?
Negali partijų pernelyg kaltinti, nes tokios žaidimo taisyklės. Tačiau formaliomis taisyklėmis nederėtų dangstytis pernelyg ilgai, nes juk pačios partijos priima įstatymus, gali teikti Konstitucijos pataisas. Rinkėjas turi matyti, kad jo balsas turi svorį, valdžia turi būti teisėta, nes kitaip kyla grėsmė demokratinei santvarkai.
Reikia skvarbaus žvilgsnio į savivaldybių problemas, ryžtingų reformų, paremtų gerąja Europos patirtimi – o gerų pavyzdžių nestinga. Tačiau atrodo, kad problemų sprendimas yra nustumtas į neapibrėžtą ateitį.