- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Turkija ir ES: derybos be pabaigos

Praėjusią savaitę, kai Lietuvoje viešėjo Turkijos prezidentas Abdullah Gulas, aukščiausi valstybės pareigūnai vienu balsu tikino, kad Lietuva, pirmininkaudama Europos Sąjungos (ES) Tarybai, ypač daug dėmesio skirs atnaujintoms Turkijos deryboms dėl narystės ES.

Pažadai, duoti per Turkijos delegacijos vizitą, išlaiko gerą diplomatinį toną. Vis dėlto nereikėtų pasiduoti iliuzijoms ir skiriant ypač daug dėmesio deryboms turėti omenyje, kad Turkija veikiausiai niekada netaps ES nare.

Žvelgiant formaliai derybos vyksta, tačiau nei ES, nei pati Turkija nebeturi stiprių motyvų, kodėl jai reikėtų prisidėti prie Bendrijos, juolab kad kliūtys kelyje į šį tikslą – didžiulės. Turkija dar 1963 metais pasirašė asocijuotos narystės Europos Bendrijoje sutartį, 1987-aisiais pateikė oficialų prašymą dėl tikros narystės, o 2005 metais pradėjo derybas. Šalis, penkis dešimtmečius žengdama eurointegracijos keliu, pasiekė didelių laimėjimų, pertvarkė savo politinę, teisinę ir ekonominę sistemas. Nuo 1952 metų Turkija – svarbi NATO narė. Jos pažanga darė didelį įspūdį ir leido kurti dar didingesnius ES plėtros bei integracijos planus. Buvo svarstoma, kad Turkijos narystė ES turėtų nemažai pranašumų.

Visų pirma dešimtimis milijonų gyventojų išplėstų ES rinką ir gerokai padidintų Bendrijos konkurencingumą. ES, priimdama musulmonišką šalį, praturtintų savo kultūrą ir praplėstų europietiškumo sampratą. Turėdama sienas su tokiomis valstybėmis kaip Iranas, Irakas, Sirija, Bendrija galėtų užmegzti vertingus ryšius su musulmonišku pasauliu. Narystė ES būtų rimtas akstinas ir pačiai Turkijai laikytis demokratijos standartų. Sekuliari, Vakarų vertybėms ištikima, demokratiška ir galinga musulmoniškos kultūros valstybė taptų puikiu pavyzdžiu dideliam regionui, kurio stabilumas yra viso pasaulio problema.

Tačiau ES ištikus finansų krizei, kuri jau virsta politine krize, gerai matyti, kad tik Turkijos narystės ES ir trūksta iki “visiškos laimės”. Turkijos ekonominė integracija taptų Bendrijai išties didele, gal net nepakeliama našta. Šios šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui vis dar sudaro vos apie 50 proc. ES vidurkio (Lietuvos – 66 proc.). Be to, labai svarbu, kad Turkija – didelė valstybė, turinti jau per 80 mln. gyventojų, tad pretenduotų į nemenką dalį ES paramos. Vykdant finansavimą pagal esamus kriterijus tektų gerokai didinti ES biudžetą, o tai šiuo metu nerealu. Žinoma, lieka aktualūs ir Vakarų šalių būgštavimai, kad atsidūrę bendroje ekonominėje erdvėje turkai užtvindytų jų darbo rinką. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų sprendžiama daugelis techninių problemų, susijusių su Turkijos naryste ES.

Dabar net eurooptimistai linkę pripažinti, kad dalis euro zonos problemų susijusios su kultūriniais valstybių skirtumais, Šiaurės ir Pietų Europos mentaliteto kontrastais. Tačiau nereikėtų vengti pažvelgti tiesai į akis ir pasakyti, jog tie kontrastai yra menkniekis, palyginti su istorinės patirties, gyvenimo būdo, kultūros, mąstysenos kontrastais, kurie skiria Turkiją nuo Europos.

Taip, šalis padarė didelę pažangą žengdama demokratijos keliu. Tačiau jos narystės ES advokatai, matyt, apakinti Turkijos strateginės reikšmės, nežinia kodėl net neužsimena apie faktą, kad Turkija toli gražu nėra demokratinė valstybė. Joje iki šiol sistemingai pažeidžiamos pilietinės laisvės, o demokratijos padėtis prastesnė negu Ukrainoje, kuriai garsiai ir iš aukščiausių tribūnų nuolat išsakomi atitinkami priekaištai. Turkijos kalėjimuose laikoma šimtai politinių kalinių. Žurnalistų apsaugos komiteto (Committee to Protect Journalists) duomenimis, jokioje pasaulio šalyje nėra tiek kalinčių žurnalistų, kiek Turkijoje, – net 49. Esminis Europos ekonominės erdvės komponentas – laisvas asmenų judėjimas, tačiau pačios Turkijos viduje, kurdų gyvenamose pietų ir pietryčių provincijose, iki pastarojo meto bet kokia kelionė buvo varžoma karinių kontrolės postų.

Nereikia pamiršti, kad Turkijos narystei ES turės pritarti visos Bendrijos valstybės. Žinome apie principinį Kipro priešiškumą, o ir be jo Europoje yra gana daug Turkijos narystės priešininkų. Vakarų Europos valstybėse net apie 70 proc. gyventojų nepritaria tam, kad Turkija įsilietų į ES. Tiesa, Vidurio ir Rytų Europos žmonių požiūris tuo klausimu šiek tiek palankesnis. Itin griežtai prieš Turkijos narystę pasisako įtakingiausių ES valstybių, Prancūzijos ir Vokietijos, vyriausybės.

Ne mažiau svarbu, kad nuo ES nusisuka ir pačios Turkijos gyventojai. Kaip rodo visuomenės nuomonės tyrimai, narystės šalininkų gretos ten tolydžio tirpsta. Tai lemia ne tik prieštaringi ES reikalai, bet ir besikeičiantys pačios Turkijos prioritetai. Turkija – kontrastų šalis. Kadaise Kemalio Ataturko į sekuliarų, Vakarų vertybėmis grįstą raidos kelią pastūmėta valstybė pastaruoju metu vis labiau jaučia savo išskirtinumą ir įkvėpimo semiasi iš tradicinių vertybių. Tie, kas domėjosi Turkijos prezidento vizitu Lietuvoje, turėjo pastebėti, kad ponia Hayrunnisa Gul per oficialius priėmimus buvo užsirišusi musulmonišką skarelę. Prieš keletą metų Turkijos kariuomenės vadai, kurie laiko save ištikimais K.Ataturko priesakams, dėl tos skarelės boikotavo Turkijos prezidento surengtą priėmimą. Tačiau jų pastangos nuėjo veltui: neseniai buvo panaikintas Turkijos universitetuose galiojęs draudimas ryšėti skareles. Jas nešioja apie 60 proc. Turkijos moterų.

Sunku įsivaizduoti, kad Turkija ryžtųsi įveikti didžiules problemas, kurios kyla derybų dėl narystės ES kelyje, o šalies gyventojai atėjus referendumo laikui surastų motyvų ištarti “taip” narystei ES.