- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Tolerancija reikalauja abipusės pagarbos

Garsus Lenkijos žurnalistas Ryszardas Kapuscinskis savo knygoje apie Etiopijos imperatorių Hailę Selasę I aprašo papročius, kaip Afrikos valstybėje dar XX amžiuje buvo nustatomi nusikaltėliai.

Per vadinamąją liebašą burtininkas duodavo mažam vaikui paslaptingų žolių, kurios sukeldavo kvaitulį. Šis apsvaigęs klaidžiodavo po kaimą, įeidavo į kokius nors namus ir parodydavo tariamą nusikaltėlį. Vaiką sekdavusi minia jo nurodytam nelaimingajam bematant nukirsdavo rankas ir kojas.

Kitas paprotys – afarsata – reiškė tvarkos sargų žiedą aplink kaimą ar miestelį. Buvo reikalaujama, kad kas nors iš apsuptos gyvenvietės išeitų ir įvardytų nusikaltėlį. Apsuptieji dienų dienas saugodavo vienas kitą, neleisdavo niekam išeiti, kad nebūtų įduoti, ir dažniausiai visi mirdavo iš bado.

Žmogaus prigimtyje, galbūt net instinktų lygiu, yra įrėžtas stiprus troškimas žūtbūt pasiekti teisingumą. Deja, gyvenimas yra sudėtingas: atrasti aiškią ir vienintelę tiesą dažnai būna sunku, kartais net neįmanoma. Demokratinėje valstybėje reikia pripažinti, kad kaltė įrodoma ne minios teismu, o laikantis tam tikrų taisyklių. Be to, vienai ar kitai gyventojų grupei suteikta teisė turėti kitokią tiesą, kuri daugumos turi būti toleruojama.

Per dešimt ar dvidešimt metų visuomenei nelengva išmokti tolerancijos. Pastaraisiais mėnesiais sunku atsikratyti įspūdžio, kad vadinamojoje pedofilijos byloje tiesą kai kada mėginama rasti gaivališkomis minios akcijomis. Tiesa, teisėtvarkos veiksmai dažnai atrodo bejėgiški, tačiau ir žmonių teismas – atkarus. Žiūrėkim, ar minia čia nenurijo gudriai numesto kabliuko. Beje, jos teismui dažniausiai taip ir nutinka: žmonių mase lengva manipuliuoti.

Minia mėgino diktuoti ir praėjusį savaitgalį, kai sostinėje vyko eitynės “Už lygybę”. Iš įtūžio perkreipti veidai, girtų jaunuolių skeryčiojimasis turėjo įrodyti daugumos tiesą. Ar taip pasitarnauta šeimos vertybėms, kurias minia lyg ir susirinko apginti?

Seimo frakcijos “Tvarka ir teisingumas” seniūno Valentino Mazuronio argumentas prieš eitynes – esą joms nepritaria trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų – visiškai nevykęs. Seimo narys visai nesupranta demokratijos principų, iš kurių vienas svarbiausių – mažumos teisė turėti savo tiesą. Galų gale Seimo veiklai nepritaria daugiau kaip devyni dešimtadaliai Lietuvos gyventojų – ir kas iš to?

Norintiesiems kovoti už šeimą ir jos vertybes Lietuvoje – plati veiklos dirva. Statistika rodo, jog tarp kitų ES valstybių būtent Lietuvoje fiksuojamas didžiausias skaičius skyrybų: tūkstančiui gyventojų tenka 3,3 ištuokos, o, pavyzdžiui, Italijoje ir Airijoje – tik 0,8 ištuokos. Nuolat gausėja ne santuokoje gimusių vaikų. Ar dėl to kalti gėjai? Kažin.

Mūsų kraštą kamuoja nemažai problemų, apie kurias vis dar kalbame pernelyg tyliai. Daug vaikų yra paliktų be deramos globos. Paplitusi prostitucija, prekyba žmonėmis – daugiausia moterimis. Tik veidmainis gali ribą tarp gėrio ir blogio brėžti tarp homoseksualių ir heteroseksualių žmonių. Pamojuoti kumščiais lengva, tačiau valstybėje pasigendama ne kumščių, o kantraus ir nuoseklaus darbo vykdant minėtų negerovių prevenciją, ugdant vertybes.

Kita vertus, padaryti tam tikras išvadas derėtų abiem šalims. Savaitgalį Vilniuje vyko dar vienas žmogaus teisėms skirtas renginys, organizuotas Europos dienai paminėti. Per jį taip pat siūlyta diskutuoti apie homoseksualių asmenų teises. Tačiau problema buvo pateikta kitų atskirties grupių kontekste – ne tik homoseksualų, bet ir neįgaliųjų, didelių šeimų, įvairių subkultūrų atstovų. Jokių neigiamų emocijų renginys visuomenėje nesukėlė. Tai, kad kai kurios žmogaus teisių organizacijos nuolat pabrėžia tik homoseksualių asmenų problemas, sudaromas įspūdis, jog ši grupė reikalauja išskirtinio požiūrio.

Lietuvių tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas, kurį žmogaus teisių aktyvistai priskiria homofobų stovyklai, teigia nemanąs, kad ištvirkimo propagavimas yra priskirtinas žmogaus teisėms. Tokio pareiškimo nelaikyčiau skandalingu. Pažiūrėkime į konferencijos “Baltic pride” (“Baltijos pasididžiavimas”) programą internete. Tarp žmogaus teisių konferencijos renginių – transvestitų šou, vyrų ir moterų striptizas. Ir tai vadinama “Baltijos pasididžiavimu”? Atkreipiau dėmesį ir į pliušinį meškiuką, kuris buvo perduotas prezidentei Daliai Grybauskaitei kaip rengiamų eitynių simbolis. Įdomu, kodėl pasirinktas būtent toks simbolis, turintis akivaizdų ryšį su vaikyste, nors ši žmonių grupė lyg ir kratosi bet kokių įtarimų, siejančių juos su pedofilais.

Kovotojams už žmogaus teises derėtų visų pirma gerbti save, tada bus paprasčiau pareikalauti pagarbos ir iš kitų.