Šių metų pradžioje nuskambėjo emocingi prezidentės buvusios patarėjos Virginijos Būdienės pasvarstymai. Ji kalbėjo, kad vaikų žudymas, masinė emigracija, savižudybės ir girtuoklystė yra nesirūpinimo regionais pasekmė. Anot V. Būdienės, politikai kaimą jau nurašė, tik viešai to nepaskelbė.
Glaustai išsakiusi tai, dėl ko skauda, prezidentės buvusi patarėja atskleidė daug tiesos. Lietuvos politikos laivelis plaukia inertiškai, valdžios atstovai apeina opiausias šalies problemas, nekreipia į jas dėmesio. Pridygo tikras miškas įvairių strategijų, programų, planų, tačiau šie dokumentai yra arba nutolę nuo tikrųjų poreikių, arba lieka neįgyvendinti. Beveik neliko politikų, kurie matytų platesnį vaizdą, keltų ambicingus tikslus ir siektų juos įgyvendinti. Politiką pakeitė vienadienės, pigios viešųjų ryšių akcijos. V. Būdienės svarstymuose skamba apmaudas ir dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklos.
Iš tiesų prezidentė skelbia nemažai iniciatyvų, įstatymų pataisų projektų, tačiau daugelis jų užgriebia tik patį problemos paviršių ir nukreipti į didesnio populiarumo paieškas. Beje, tą patį buvo galima pasakyti apie prezidentą Valdą Adamkų, dėsčiusį puikias įžvalgas apie dvi Lietuvas ir socialinę atskirtį. Bet kas galėtų įvardyti bent vieną jo žingsnį ar iniciatyvą sprendžiant šias problemas?
Pavyzdžių, kad neturima aiškesnių tikslų, o gyvenama vienadienėmis akcijomis, toli ieškoti nereikia. Praėjusių metų vasarą šešios Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą, kuriame kalbama apie demografinės padėties gerinimą ir iškeltas tikslas, kad iki 2025 metų Lietuvoje būtų 3,5 mln. gyventojų. Bet kas girdėjo, kokių priemonių imamasi siekiant įvardyto ambicingo tikslo? Aišku tik tai, kad 2015 metų rezultatas – gyventojų sumažėjo dar 32,7 tūkst. (22,9 tūkst. – dėl emigracijos ir 9,8 tūkst. – dėl natūralios kaitos). Įdomu, kad šito partijų susitarimo jau neprisimena nei žurnalistai, nei visuomenė, nors jis buvo pasirašytas vos prieš pusmetį. Paskelbta 2015 metų statistika buvo gera proga remti politikus prie sienos ir klausti, kas šioje srityje padaryta. Tačiau, regis, iš politikų taip nieko nesitikima, kad nematoma prasmės net priminti jų pažadus.
Būdienė paminėjo Lietuvą žlugdančias tendencijas – tai kraštutinės laisvosios rinkos garbinimas, užsimenama ir apie platinamą viduramžių mentalitetą. Ko gero, šitaip vertinant padėtį čia neprašauta pro šalį. Iš pirmo žvilgsnio, kraštutinė laisvoji rinka ir viduramžiai yra tarsi nesuderinamos priešybės, tačiau Lietuvoje jos gyvuoja kartu sukurdamos išties naikinantį mišinį. Kai reikia numarinti provincijos mokyklą, ligoninę ar kultūros įstaigą, naudojamasi finansinio atsipirkimo ir laisvosios rinkos argumentais. Tačiau kai kalbama apie dirbtinio apvaisinimo ar kamieninių ląstelių tyrimų problemas, laikomasi kraštutinio konservatyvaus požiūrio. Šias kraštutines pozicijas vienija tai, kad abi jos stumia Lietuvą į dar gilesnę demografinę duobę.
Į akis krinta, kad naikinant įstaigas provincijoje ir taip taupant pinigus daugiau įstaigų ten, kur jų reikia, neatsiranda. Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose itin opi tebėra vaikų darželių problema. Sunku patikėti, kad tai vyksta šalyje, išgyvenančioje sunkią demografinę krizę.
Lietuvoje 50 tūkst. šeimų negali susilaukti vaikų dėl vaisingumo problemų. Regis, yra būtina suteikti dirbtiniam apvaisinimui stabilų teisinį pagrindą ir skirti tam valstybės paramą, tačiau ši problema jau daugelį metų yra nuskendusi diskusijų klampynėje. Taip, čia greičiau veikia viduramžių mentalitetas.
Svyravimo tarp viduramžių ir kraštutinės laisvosios rinkos formų yra daug. Besižudantys žmonės paliekami be pagalbos, nėra nei savižudybės prevencijos programų, nei psichologijos konsultantų. Matyt, mąstoma, kad girtuokliauti ir žudytis – tai kiekvieno žmogaus teisė, tad ką čia valstybė gali padaryti. Bet užtat tariamai netinkamas raides leisti įsirašyti pavardėje – tą jau valstybė turi teisę reguliuoti, uždrausti.
Kultūra, švietimas yra paskutinėje prioritetų sąrašo vietoje – mat pagal laukinės laisvosios rinkos logiką jų ant duonos neužsitepsi. Niekas nesugebėtų išaiškinti valdžioje esantiems technokratams, kad valstybės ir tautos ateitis visų pirma priklauso nuo dėmesio šioms sritims. Bet įsivežti į Lietuvą darbuotojų ar pritraukti kūrybingų žmonių, net studentų, sudaromos kliūtys. Štai Ukrainos verslininkas Michailas Tamoikinas norėtų gyventi Lietuvoje, bet negali gauti leidimo, nes neatitinka reikalavimų, o apsigyventi Kanadoje jam kliūčių nėra. Čia jau ekonominiai motyvai neveikia, nes nugali atavistiniai uždaros kaimo bendruomenės instinktai.
Kad bent būtų nuoseklumo – arba laukinė laisvoji rinka, arba viduramžiai, nes dabar keistas prieštaringų nuostatų mišinys veikia itin žlugdančiai.