Supainioti akcentai Rytų Lietuvoje

Vie­nas po­žy­mių, ga­lin­čių at­skleis­ti mū­sų tau­tos ir vals­ty­bės bran­dą, yra po­žiū­ris į tau­ti­nes ma­žu­mas. 

De­ja, per 24 ne­prik­lau­so­my­bės me­tus šio­je sri­ty­je po­zi­ty­vių po­ky­čių itin ma­žai. Apie vals­ty­bės tau­ti­nių ma­žu­mų stra­te­gi­ją iš­vis su­nku ką nors pa­sa­ky­ti, nes jos kaip ir nė­ra. Mė­gi­na­ma nu­suk­ti akis, prob­le­mų ne­pas­te­bė­ti, jas apei­ti. Gal vi­lia­ma­si, kad lai­kas sa­vai­me užg­lais­tys aš­tres­nius kam­pus? To­kios vil­tys ne­pa­sit­vir­ti­no.

Pir­miau­sia kal­bė­ki­me apie Lie­tu­vos len­kus, Ry­tų Lie­tu­vą. Ko­kios yra vals­ty­bės nu­si­ša­li­ni­mo šia­me re­gio­ne pa­sek­mės? Pir­ma, vie­tos gy­ven­to­jai len­kai į Lie­tu­vos vi­suo­me­nę in­teg­ruo­ja­si lė­tai, vis dar žval­go­si į Var­šu­vą, taip pat – į Mask­vą. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė su­sis­kal­džiu­si, di­dė­ja ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ir įta­ru­mas. An­tra, su­si­da­ro prie­lai­dos tvir­tė­ti to­kiai par­ti­jai kaip Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja (LLRA). Ši par­ti­ja gy­vuo­ja kurs­ty­da­ma ne­igi­mą ir prieš­iš­ku­mą, nie­ko po­zi­ty­vaus ne­ku­ria, ir vien tai jau yra Lie­tu­vos po­li­ti­nės sis­te­mos prob­le­ma. Be to, dvie­jų ra­jo­nų gy­ven­to­jai per sa­vi­val­dos rin­ki­mus ne­be­tu­ri al­ter­na­ty­vos, tai­gi nė­ra ir de­mo­kra­ti­jos. Par­ti­jos ly­de­ris sa­vo kal­bo­mis nuo­lat kai­ti­na ais­tras, da­ro ža­lą Lie­tu­vos pres­ti­žui. Ki­tos Lie­tu­vos par­ti­jos iš šio re­gio­no pa­si­trau­kė, ga­li­ma sa­ky­ti – pa­bė­go. Tre­čia, dėl san­ty­kių su Len­ki­ja, ku­ri yra svar­bi par­tne­rė, su ku­ria įgy­ven­di­nam svar­bius inf­ras­truk­tū­ros pro­jek­tus, jau­čia­ma nuo­la­ti­nė trin­tis. Ab­sur­diš­ka, kad len­kų tau­ti­nė ma­žu­ma iš tie­sų tu­ri uni­ka­liai pri­vi­le­gi­juo­tą pa­dė­tį, ta­čiau Lie­tu­vos vals­ty­bės van­gu­mas ir iner­ci­ja su­da­ro są­ly­gas vis­ką vaiz­duo­ti ap­ver­čiant aukš­tyn ko­jo­mis ir be ga­lo spe­ku­liuo­ti tei­gi­niu apie tau­ti­nės ma­žu­mos „pries­pau­dą“. Ket­vir­ta, ra­jo­nai ap­link Vil­nių lai­ko sa­ve tar­si sa­la Lie­tu­vo­je, jų eko­no­mi­nė ir so­cia­li­nė rai­da su­lė­tė­ju­si. Dėl to ken­čia vi­sų pir­ma tų ra­jo­nų gy­ven­to­jai.

Gal sto­ko­ja­ma iš­min­ties, po­li­ti­nės va­lios, o gal kai kam at­ro­do, kad tak­ti­ka nu­stum­ti nuo sa­vęs prob­le­mas ir vi­siems bū­ti ge­ram yra la­bai gud­ri? Ta­čiau, kaip ma­to­me, pra­lai­mi vi­si, iš­sky­rus ne­di­de­lę gru­pe­lę LLRA va­do­vy­bė­je.

LLRA pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Sei­mo na­rys Zbig­ne­vas Je­dins­kis sa­vo pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le pa­tei­kė keis­tą siū­ly­mą NA­TO bom­bar­duo­ti Ki­je­vą, kad bū­tų su­stab­dy­tas krau­jo lie­ji­mas Pie­try­čių Ukrai­no­je. Z. Je­dins­kis Ukrai­nos te­ri­to­ri­nio vien­ti­su­mo ne­lai­ko ver­ty­be, jis ma­no, kad Ry­tų Ukrai­nos re­gio­nai tu­ri tei­sę at­sis­kir­ti, „jei vie­ti­niai gy­ven­to­jai ne­no­ri bū­ti Ukrai­nos su­dė­ty­je“. Nei LLRA pir­mi­nin­kas, nei pa­ti par­ti­ja ne­siė­mė ko­men­tuo­ti šių Z. Je­dins­kio žo­džių. Su­pran­ta­ma, ko­dėl, juk jo par­eiš­ki­mai nė­ra at­si­tik­ti­niai, ne­si­ker­ta su par­ti­jos po­zi­ci­ja. At­ro­do, to­kios kal­bos tam ti­kra da­li­mi at­spin­di ir nuo­tai­kas Ry­tų Lie­tu­vo­je.

Įkai­tus tarp­tau­ti­nei at­mos­fe­rai si­tua­ci­ja Ry­tų Lie­tu­vo­je, at­skir­to­je kal­bos ir men­ta­li­te­to bar­je­ro, at­krei­pė Lie­tu­vos par­ei­gū­nų dė­me­sį. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė par­eiš­kė: „Vy­riau­sy­bę kvie­čiu ir pa­ti skir­siu Ry­tų Lie­tu­vai dau­giau dė­me­sio (…) Rei­kia skir­ti dė­me­sio ir in­ves­tuo­ti į mū­sų pi­lie­čius, kad kir­ši­ni­mo ga­li­my­bių tarp Lie­tu­vos žmo­nių bū­tų kuo ma­žiau.“ Žo­džiu, Ry­tų Lie­tu­vai ža­da­mas sa­vo­tiš­kas Mars­hal­lo pla­nas.

Dė­me­sio Ry­tų Lie­tu­vai rei­kia, tik, de­ja, kol kas vis nė­ra po­žy­mių, kad bręs­tų po­zi­ty­vios per­mai­nos. Pre­zi­den­tės kvie­ti­mas reiš­kia ne dau­giau ne­gu pi­ni­gė­lių pa­žars­ty­mą šen bei ten. Nai­vu ti­kė­tis, kad vie­nas ki­tas pro­jek­tas, vie­na ki­ta pa­pil­do­mai iš­as­fal­tuo­ta gat­vė ar šiek tiek dau­giau so­cia­li­nių pa­šal­pų ga­lė­tų pa­keis­ti pa­dė­tį iš es­mės.

Po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Eu­ro­pai pa­dė­jęs pri­si­kel­ti Mars­hal­lo pla­nas, nors mes­tos lė­šos ne­bu­vo jau to­kios di­de­lės, iki šiol mi­ni­mas ge­ru žo­džiu, nes par­ama bu­vo tin­ka­mai su­kon­cen­truo­ta ir, svar­biau­sia, sie­ja­ma su pri­va­lo­mo­mis re­for­mo­mis. Aki­vaiz­du, jog ir par­amos pla­no Ry­tų Lie­tu­vai fi­lo­so­fi­ja tu­ri bū­ti pa­na­ši. Rei­kia, kad šis pro­jek­tas bū­tų komp­lek­si­nis, apim­tų ne vie­ną sri­tį. Abs­trak­tus sie­kis pa­ge­rin­ti so­cia­li­nę eko­no­mi­nę pa­dė­tį ma­žai ko ver­tas. Pa­pil­do­mų do­ta­ci­jų įta­ka grei­tai iš­si­va­dės, o trum­pa­lai­kį efek­tą LLRA mo­kės iš­aiš­kin­ti sa­vaip.

Kal­bant apie Lie­tu­vos len­kų prob­le­mą pri­nci­pi­niu da­ly­ku lai­ko­mas pa­var­džių ra­šy­mo klau­si­mas, gat­vių pa­va­di­ni­mų pa­tei­ki­mas vals­ty­bi­ne kal­ba. Tik ar ne­pai­nio­ja­mi ak­cen­tai? Kad vi­sas kraš­tas stu­mia­mas to­lyn nuo Lie­tu­vos, kad skal­do­ma Lie­tu­vos vi­suo­me­nė ir dirb­ti­nai sta­to­mos sie­nos – apie tai ga­li­ma nu­ty­lė­ti, jei tik ne­da­ry­si­me nuo­lai­dų dėl pa­var­džių ra­šy­mo… Tai, jog Lie­tu­va fi­nan­suo­ja ana­lo­gų Eu­ro­po­je ne­tu­rin­čią tau­ti­nės ma­žu­mos švie­ti­mo sis­te­mą, ku­ri iš es­mės tik di­di­na vi­suo­me­nės su­sis­kal­dy­mą ir net ne­su­lau­kia jo­kio pri­pa­ži­ni­mo bei įver­ti­ni­mo, ma­tyt, yra nor­ma­lu, kad tik ne­bū­tų len­kiš­kų gat­vių pa­va­di­ni­mų… Pra­loš­ti ir to­liau pra­lo­šia­mi es­mi­niai da­ly­kai, o ie­tys lau­žo­mos dėl for­ma­lių de­ta­lių.

Rei­kė­tų dia­lo­go, rei­kė­tų stra­te­gi­jos, rei­kė­tų komp­lek­si­nio pla­no, ku­ris iš­va­ly­tų už­sis­to­vė­ju­sią pel­kę ir Ry­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jus in­teg­ruo­tų į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą, o kar­tu pa­ge­rin­tų jų gy­ve­ni­mą.