- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Ar sugrįš stagnacija?

“Egzaminas”, “sunkūs išmėginimai”, “baimės kambarys”, – taip žurnalistai apibūdino prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimus su kandidatais į ministrus. Prezidentės dėka pirmą kartą taip aktyviai diskutuojama dėl ministrų kandidatūrų. Ar toks reiklumas yra pagrįstas?Prezidentės keliamus reikalavimus nevertėtų laikyti jos politinių simpatijų ar antipatijų išdava. Prezidentė turi konstitucinę teisę tarti žodį dėl ministrų kandidatūrų ir ja naudojasi, nors kai kam gali kelti abejonių ryški, akcentuota ministrų atrankos procedūra. Kandidatų anglų kalbos žinių patikrinimas nėra tik formalus dalykas. Anglų kalba ministrams reikalinga ne vien tam, kad netektų raudonuoti Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai (ES). Užsienio kalbos ignoravimas liudija ir politiko kvalifikaciją, jo akiratį. Ar įmanoma pranokti parapinį lygį, sekti pasaulio pulsą nemokant užsienio kalbos? Žurnalas “Veidas” atkreipė dėmesį į svarbų dalyką, kurį atskleidė pastarosios postų dalybos – į aukštas valdžios pozicijas pretenduoja nemažai “naftalininių” politikų.

Daug rašalo išlieta kritikuojant Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tad jos klaidų čia jau neverta dar kartą minėti. Kaip šios Vyriausybės laimėjimas dažniausiai įvardijamas šaltakraujiškas elgesys įveikiant finansų krizę, tačiau, mano nuomone, svarbiausia yra tai, kad ši Vyriausybė parodė, jog Lietuva gali žengti reformų keliu. Ne visi A.Kubiliaus Vyriausybės ministrai būtų atitikę tuos kriterijus, kurie keliami šiuo metu skiriamiems ministrams, tačiau ši Vyriausybė turėjo kibirkštėlę entuziazmo ir išties jautė tai, kur Lietuva turi eiti, kad rastų savo vietą Europoje ir pasaulyje. Tenka sutikti su ekonomistu Rimantu Rudzkiu, kuris, kalbėdamas Žinių radijui pripažino, kad nors A.Kubiliaus Vyriausybė darė klaidų, vis dėlto, ji turėjo viziją. Vyriausybės veiksmai neretai būdavo tiesmukiški, primityvoki, tačiau tai nebuvo Vyriausybė, kuri tik plūduriuotų ir lauktų kadencijos pabaigos.

Deja, tai galima pasakyti apie daugelį ankstesnių Lietuvos vyriausybių. Algirdo Brazausko Vyriausybė oficialiai kėlė bene vienintelį ambicingesnį tikslą – įsivesti eurą. Atrodo, ji dėl savo vienadienių politinių tikslų (pabūgta, kad euro įvedimas gali būti nepopuliarus tarp dalies gyventojų) pati ir sužlugdė šią idėją. Gedimino Kirkilo Vyriausybė lipdė įtartiną projektą “Leo LT”, slėpė turimus duomenis apie besiartinančią krizę ir jos išvakarėse pasižymėjo nepaprastu išlaidumu. Septynerius metus, kai valdė socialdemokratų dominuojamos vyriausybės, galima laikyti stagnacijos laikais.

Formuojant naująją Vyriausybę Lietuvoje pasikeitė iki tol vyravęs požiūrio taškas. Iki šiol kalbėta apie ekskomunistus, į praeitį bei į Rusiją besižvalgančius politikus ir antikomunistus, žvelgiančius Vakarų pusėn. Šiuo metu toks skirstymas jau nebetekęs prasmės. Galima aiškiai kalbėti apie politines jėgas ir politikus, siekiančius reformų ir Lietuvos modernizavimo, ir politikus, neturinčius jokios vizijos bei pasiruošusius tik imituoti veiklą. Deja, daugelis naujosios koalicijos pasiūlytų kandidatų užimti ministrų postus geriausiu atveju buvo tinkami tik veiklai imituoti. Kalbant apie Seimo vadovybės formavimą iškalbingas yra faktas, kad šalies finansų vadyba, reformos ir naujovių diegimas šioje srityje patikėti Broniui Bradauskui, kuriam tobuliausios valstybės pavyzdys yra Baltarusija. B.Bradauskas išrinktas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku.

Europoje ir pasaulyje valstybės konkuruoja pažangiais vadybiniais sprendimais, investuoja į mokslo plėtrą, ekonomikos pažangą derina su naujausiais mokslo laimėjimais. Vyksta arši kova dėl investicijų, dėl gabiausių žmonių. Pasaulio ekonominis žemėlapis sparčiai keičiasi. Azijoje ir Lotynų Amerikoje, žemynuose, kuriuos dar vakar buvo galima vadinti “snaudžiančiais”, dabar jau beveik nebeliko valstybių, kurios nevykdytų ambicingų modernizavimo planų. Tvirtais žingsniais į priekį žengia ir Lietuvos kaimynės. Praėjusią savaitę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė, kad 2060 metais Estija pagal gyventojų pajamas bus pralenkusi Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Latvijos ekonomika šiuo metu auga sparčiausiai ES. Lenkija, kuri buvo bene vienintelė ES valstybė, išvengusi ryškesnių ekonomikos krizės pasekmių, turi stabilią dešiniųjų vyriausybę ir jau sugebėjo įsitvirtinti kaip viena autoritetingiausių Europos valstybių (beje, Lenkija jau senokai užbaigė namų renovacijos programą!).

Lietuvoje yra stiprių jėgų, kurios siekia, kad šalis liktų vyžota ir pasišviestų vien žvakėmis. Bet koks pažangos judesys, didesnis projektas sukelia nepasitenkinimą ir erzelį, o žodis “verslininkas” daugelio lūpose skamba it keiksmažodis. Ištisi žiniasklaidos koncernai neriasi iš kailio balanos gadynę vaizduodami kaip idealų lietuvio būvį. Tiesa ir tai, kad tokia propaganda randa atgarsį. Viskas nėra taip paprasta: pasyvumas, naujovių baimė, medžiaginis ir dvasinis žmonių skurdas yra ir valdžios ilgametės vykdytos politikos pasekmė. Pastaroji A.Kubiliaus Vyriausybė čia – ne išimtis. Galima sakyti, kad ji net didžiavosi tuo, kad visiškai ignoruoja regionines ir socialines problemas.

Kažin ar verta kaltinti Darbo partiją, kad ji susuko galvą rinkėjams populistiniais pažadais. Visi Lietuvoje puikiausiai žino, ko galima tikėtis iš šios partijos lyderio Viktoro Uspaskicho, todėl neteisinga būtų teigti, kad šią partiją į valdžią atvedė dosniai dalyti pažadai ar gudriai sukonstruota rinkimų kampanija. Šis politikas įkūnija ant krosnies važinėjantį rusų pasakos herojų kvailelį Ivanušką – suteikia viltį, kad galima patogiai gyventi neįtempiant jėgų ir išlaikant status quo. Rinkimų rezultatai rodo tai, apie ką apžvalgininkai ir politikai kalba ne vienus metus: susiformavo dvi Lietuvos, viena – pasirengusi naujovėms, kita – besižvalganti atgal. Deja, atotrūkis tarp jų nemažėja.