Sportas ir hibridinis karas

XX am­žiaus pra­džio­je di­džiau­si Ru­si­jos mo­ra­li­niai au­to­ri­te­tai bu­vo ra­šy­to­jas bei mąs­ty­to­jas Le­vas Tols­to­jus ir Ru­si­jos sta­čia­ti­kių baž­ny­čios šven­ti­kas, dar gy­vas lai­ky­tas šven­tuo­ju, Iva­nas Kronš­ta­tie­tis.

Jie abu bu­vo gar­bi­na­mi, į abie­jų žo­džius įsik­lau­so­ma, bet jų po­žiū­riai, vi­sų pir­ma į Sta­čia­ti­kių baž­ny­čią, dia­me­tra­liai sky­rė­si. L. Tols­to­jus su­kū­rė sa­vi­tą re­li­gi­nį mo­ky­mą ir bu­vo at­skir­tas nuo Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios, o I. Kronš­ta­tie­tis bu­vo at­kak­lus re­li­gi­jos dog­mų gy­nė­jas. Yra iš­li­kę jo die­no­raš­čiai, ku­riuo­se jis samp­ro­tau­ja apie di­džias blo­gy­bes, ku­rias Ru­si­jai ne­ša ere­ti­ko L. Tols­to­jaus mo­ky­mas, net pra­šė Die­vo ra­šy­to­jui grei­čiau at­siųs­ti mir­tį.

Da­bar, žvelg­da­mi re­tros­pek­ty­viai, ga­li­me tik at­si­dus­ti ir kons­ta­tuo­ti, kaip su­nku prog­no­zuo­ti be­sik­los­tan­čius įvy­kius ir ko­kie klai­din­gi ga­li bū­ti ver­ti­ni­mai. Pra­ėjus vos ke­le­riems me­tams po mi­nė­tų di­džių as­me­ny­bių su­si­dū­ri­mo, Ru­si­ja įsi­trau­kė į ka­rą, ku­ris bai­gė­si Spa­lio re­vo­liu­ci­ja. Bol­še­vi­kų val­džia su­nai­ki­no pa­ma­ti­nes Ru­si­jos im­pe­ri­jos ver­ty­bes, vi­siš­kai pa­kei­tė vals­ty­bę. Pa­ly­gin­ti su ta įvy­ku­sia ka­tas­tro­fa, gra­fo L. Tols­to­jaus ere­zi­jos, ku­rio­mis bai­sė­jo­si I. Kronš­ta­tie­tis, ne­tu­ri jo­kios reikš­mės. Bu­vo par­ašy­ta dar vie­na gar­si kny­ga, Alek­sand­ro Sol­že­ni­cy­no „Gu­la­go ar­chi­pe­la­gas“, ku­ri at­sklei­dė, kaip gi­mė vals­ty­bė, ku­rio­je nei L.Tols­to­jaus, nei I. Kronš­ta­tie­čio dva­sin­gu­mui ne­li­ko vie­tos.

Pra­ėjus 100 me­tų, XX am­žiu­je, pra­si­dė­ju­sia­me rug­sė­jo 11 die­ną te­ro­riz­mo ak­tu JAV, įvy­kiai klos­to­si itin spar­čiai, jie tam­pa vis su­nkiau prog­no­zuo­ja­mi. Per pra­bė­gu­sius 15 šio am­žiaus me­tų pa­sau­lį su­krė­tė net ke­lios di­de­lės fi­nan­sų kri­zės. Ki­ni­ja ta­po vie­na svar­biau­sių glo­ba­laus pa­sau­lio žai­dė­jų, o Eu­ro­pos Są­jun­gą vie­na po ki­tos pur­to kri­zės – Grai­ki­jos kri­zė, pa­bė­gė­lių kri­zė, gre­sian­tis „Bre­xi­tas“. Ver­ta pa­mi­nė­ti bran­duo­li­nio reak­to­riaus ka­tas­tro­fą pa­žan­gios tech­ni­kos ša­ly­je Ja­po­ni­jo­je. Is­la­mo eks­tre­mis­tų or­ga­ni­za­ci­ją „Al-Qae­da“ pa­kei­tė dar ar­šes­nė ISIS, pa­sau­lį su­kre­čia vis nau­ji te­ro­ro ak­tai. Ne vie­no­je Va­ka­rų vals­ty­bė­je gal­vas ke­lia kraš­tu­ti­nės de­ši­nės ir na­cio­na­lis­ti­nės par­ti­jos, at­gims­ta po­pu­liz­mas – prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo ne­įma­no­ma nu­ma­ty­ti, kad to­kie da­ly­kai ga­lė­tų vyk­ti bran­džios de­mo­kra­ti­jos ša­ly­se. Tai liu­di­ja, kad Va­ka­rų vi­du­ri­nė kla­sė, ku­ri iki šiol jau­tė­si sau­gi ir pa­ti bu­vo vals­ty­bių sta­bi­lu­mo pa­grin­das, pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą at­ei­ti­mi spar­čiai be­si­kei­čian­čio­je ap­lin­ko­je.

Ži­no­ma, iš­var­dy­tos kri­zės ir pro­ce­sai – ne­vie­no­do svo­rio. Vie­ni po­ky­čiai yra lai­ki­ni, ki­ti – sis­te­mi­niai. Vie­nas rim­čiau­sių čia dar ne­įvar­dy­tų iš­šū­kių – be­si­kei­čian­ti Ru­si­jos po­li­ti­ka. Daug klau­si­mų su­kė­lė 2008 me­tais įvy­kęs Ru­si­jos konf­lik­tas su Gru­zi­ja, o Kry­mo oku­pa­ci­ja ir ag­re­si­ja Don­ba­se daug kam at­vė­rė akis. Šiuo me­tu dau­ge­lis vals­ty­bių, net to­kios tai­kin­gu­mu ir ne­utra­lu­mu gar­sė­jan­čios ša­lys kaip Suo­mi­ja ir Nor­ve­gi­ja, pra­de­da rim­tai svars­ty­ti sa­vo sau­gu­mo klau­si­mus ir im­asi kon­kre­čių veiks­mų. Ko­kią ga­li­me prog­no­zuo­ti Ru­si­jos rai­dą? Kaip Ru­si­ja pa­ti ma­to sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je?

De­ja, nie­ko pa­guo­džian­čio apie tai pa­sa­ky­ti ne­ga­li­ma. Vis dau­gė­ja po­žy­mių, kad Ru­si­ja ma­no ga­lin­ti va­do­vau­tis sa­vo pa­čios su­kur­to­mis nor­mo­mis, ku­rios ski­ria­si ne tik nuo Va­ka­rų vals­ty­bių, bet ir nuo vi­so li­ku­sio pa­sau­lio ver­ty­bių.

Pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis Tarp­tau­ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas spren­dė, ar Ru­si­jos leng­vaat­le­čiai ga­lės da­ly­vau­ti Rio de Ža­nei­ro olim­pia­do­je. Nu­tar­ta, kad po at­ski­ro pa­ti­kri­ni­mo vi­siems do­pin­gu ne­su­si­te­pu­siems Ru­si­jos leng­vaat­le­čiams bus leis­ta star­tuo­ti, nors eks­per­tai ne­abe­jo­ja, kad Ru­si­jo­je su­kur­ta ir gy­vuo­ja vals­ty­bės re­mia­ma do­pin­go var­to­ji­mo sis­te­ma, o do­pin­go kon­tro­lę vyk­dan­tiems par­ei­gū­nams yra truk­do­ma at­lik­ti spor­ti­nin­kų ty­ri­mus, jiems gra­si­na sau­gu­mo tar­ny­bos.

Tiems, ku­rie pri­si­me­na ta­ry­bi­nius lai­kus, eg­zis­tuo­jan­ti do­pin­go sis­te­ma ne­kels nu­sis­te­bė­ji­mo, nes tuo me­tu vyk­dy­ta SSRS po­li­ti­ka bet ko­kia kai­na, įskai­tant ir do­pin­gą, lai­mė­ti kuo dau­giau me­da­lių bu­vo vie­ša pa­slap­tis. Be abe­jo, nė­ra vals­ty­bės, ku­rios spor­ti­nin­kų ne­bū­tų pa­lie­tę do­pin­go skan­da­lai, ta­čiau ati­tin­ka­ma vals­ty­bės po­li­ti­ka – tai ci­niš­kas iš­šū­kis pa­sau­lio bend­ruo­me­nei, pa­čios spor­to es­mės pa­my­ni­mas.

Do­pin­gas spor­te – ap­gai­lė­ti­nas reiš­ki­nys, bet jau se­niai pa­žįs­ta­mas, tuo me­tu vals­ty­bės kurs­to­mos spor­to sir­ga­lių riau­šės yra tai, ko iki šiol ne­gir­dė­jo­me ir kas su­nkiai tel­pa gal­vo­je. Įta­ria­ma, kad sir­ga­lių riau­šes Mar­se­ly­je ir Li­ly­je Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to me­tu su­kurs­tė tarp sir­ga­lių įsi­mai­šę Ru­si­jos jė­gos struk­tū­rų at­sto­vai, sie­ja­mi su Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­ži­mu. Ir tai – ne žur­na­lis­tų spė­lio­nės, o vie­šai par­eikš­ta aukš­tų Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės par­ei­gū­nų nuo­mo­nė. Tei­gia­ma, kad to­kie iš­puo­liai yra Ru­si­jos vyk­do­mo hib­ri­di­nio ka­ro da­lis. Yra ži­no­ma, kad tarp sir­ga­lių iš­ties bu­vo ne vie­nas as­muo, dir­ban­tis Ru­si­jos jė­gos struk­tū­ro­se, taip pat se­niai ne pa­slap­tis, kad va­di­na­muo­sius fa­na­tų klu­bus Ru­si­jo­je kon­tro­liuo­ja ir val­do val­džios struk­tū­ros. Esa­ma ir ki­tų iš­kal­bin­gų po­žy­mių. Riau­šės pa­pras­tai ky­la su­sis­tum­džius įkau­šu­siems sir­ga­liams, ta­čiau šį­kart ru­sų sir­ga­liai ne­bu­vo gir­ti. Jie bu­vo ge­rai ap­si­rū­pi­nę ko­vos prie­mo­nė­mis, Mar­se­lio sta­dio­ne puo­lė or­ga­ni­zuo­tai, ir iš kar­to po to bu­vo su­kur­ta dau­gy­bė su­klas­to­tų „Twit­ter“ pa­sky­rų, ku­rio­se bu­vo per­ša­ma min­tis, esą ru­sų sir­ga­liai bu­vo iš­pro­vo­kuo­ti. Pra­ncū­zi­jos teis­mas ke­le­riems me­tams ka­lė­ti nu­tei­sė tris Ru­si­jos sir­ga­lius, tarp jų – klu­bo „Lo­ko­mo­tiv“ di­rek­to­rių dar­bui su sir­ga­liais Alek­sand­rą Je­run­do­vą ir Tu­los klu­bo „Ar­se­nal“ sir­ga­lių klu­bo vyk­do­mą­jį di­rek­to­rių Ser­ge­jų Gor­ba­čio­vą. Su­lai­ky­tas ir iš­siųs­tas iš Pra­ncū­zi­jos ir Vi­sos Ru­si­jos sir­ga­lių są­jun­gos va­do­vas, ofi­cia­lios Ru­si­jos de­le­ga­ci­jos Pra­ncū­zi­jo­je na­rys, fa­šis­tuo­jan­tis Alek­sand­ras Špry­gi­nas. Ne­įp­ras­ta, bet bū­tent di­rek­to­rių siau­tė­ji­mas pa­li­ko ke­lis ang­lų sir­ga­lius, su­ža­lo­tus kū­jais ir me­ta­li­niais vir­bais, ko­mos būk­lės.

Vos po dve­jų me­tų Ru­si­ja bus pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to šei­mi­nin­kė, ir to­kie įvy­kiai, ku­rie ga­li su­kel­ti abe­jo­nes ša­lies šei­mi­nin­kės pa­ti­ki­mu­mu, tu­rė­tų kel­ti su­si­rū­pi­ni­mą į to­kią pa­dė­tį pa­te­ku­sios ša­lies vy­riau­sy­bei. Taip, tuo rū­pin­tų­si bet ku­ri vy­riau­sy­bė, tik ne Ru­si­jos. Šie ir pa­na­šūs įvy­kiai tar­nau­ja Krem­liaus pro­pa­gan­dos kryp­čiai, ku­ri iš­ran­da vis nau­jus hib­ri­di­nio ka­ro me­to­dus ir vi­są li­ku­sį pa­sau­lį vaiz­duo­ja kaip su­si­mo­kiu­sį prieš Ru­si­ją.