Pasakojama, kad vienas iš didžiausių Graikijos išminčių, filosofijos pradininkas Talis Miletietis kartą numatęs gerą orą ir gausų alyvų derlių supirko visus alyvuogių presus, o po to juos pardavė daug didesne kaina. Tai jis daręs ne tam, kad praturtėtų, o kad Mileto gyventojams pademonstruotų intelekto ir išminties galią.
Ar intelektualai turi ką pasakyti?
Sunku pasakyti, ką turėtų nuveikti mūsų intelektualai – privatizuoti Mažeikių naftą, pastatyti branduolinę jėgainę – kad jų balsas būtų išgirstas visuomenėje ir politikos sluoksniuose. Televizijos eroje šūkis „duonos ir žaidimų“ skamba kaip niekad garsiai, o kraštutiniu liberalizmu persiėmusioje mūsų valstybėje protas, išmintis, išsilavinimas laikomas šių dalykų savininko asmenine problema, o ne tautos turtu.
Tačiau šį kartą klausimą knieti pasukti kitu kampu – o kokiais gi rūpesčiais gyvena mūsų intelektualai, ar jie turi ką prasmingo, įdomaus paviešinti, paskelbti? Ar turime kritinę masę aktyvių, pilietiškų intelektualų, kurie argumentuotu ir kompetentingu diskusijos procesu suteiktų deramą foną įvykiams visuomenėje, politikos raidai?
Tokių matomų, savo mintis drąsiai reiškiančių intelektualų, be abejo, yra, tačiau juos, tiesą sakant, beveik būtų galima suskaičiuoti ant rankų ir kojų pirštų. Tai yra niekingas skaičius lyginant su tuo potencialu, kurio net ir dabartinėmis sąlygomis esama universitetuose, institutuose, muziejuose ir daugelyje kitų įstaigų.
Birželio 3-iosios peticija
Praėjusią savaitę šventėme Sąjūdžio dvidešimtmetį, ir ta proga vis prisimename, jog Sąjūdį sukūrė būtent intelektualai, tautos šviesuomenės atstovai. Senieji sąjūdininkai ta proga vėl atsidūrė jupiterių šviesoje, ir šalis žvelgdama į jų lūpas vėl suteikė progą pasisakyti, ką jie mano apie dabartinę padėtį visuomenėje. Toks pareiškimas turėjo nuskambėti kaip patrankos šūvis, naujas impulsas mūsų tolesniam gyvenimui. Ir ką gi mes išgirdome? Buvo paskelbta 119 piliečių, tarp kurių daug senųjų sąjūdininkų, intelektualų, pasirašyta peticija, kurioje reikalaujama, kad Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Lisabonos sutarties ratifikavimas Seime nesurengus referendumo atitinka Lietuvos Konstituciją.
Kad ir ką kalbėtume, tokia peticija, paskelbta birželio 3 d., pranoksta jos tiesioginę paskirtį – formaliai išsiaiškinti tarsi esantį juridinį rebusą. Neabejotina, kad potekstė yra kita – mesti šešėlį Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą. Dabar veikiančio Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas pareiškime [1], nepritariančiame minėtai peticijai, svarsto, kad referendumas dėl Lisabonos sutarties gali reikšti mėginimą atplėšti Lietuvą nuo Europos Sąjungos. Ne atsitiktinumas, kad peticiją iniciavo ir parašus po ja rinko euroskeptiškai nusiteikę politikai.
Žinoma, demokratinėje valstybėje niekas negali uždrausti kelti pačius įvairiausius klausimus. Tačiau vis dėlto įdomu, kodėl mūsų intelektualai Sąjūdžio 20-mečio proga nutarė suvirpinti būtent šią stygą? Kodėl būtent ši problema laikoma svarbiausia?
Demokratijos vingiai
Mažų mažiausia toks požiūris dvelkia naivumu: ko gero, tikima, kad paprastomis procedūrinėmis priemonėmis, blokavus Lisabonos sutartį, esą pažeidžiančią Lietuvos suverenumą, yra įmanoma sustiprinti Lietuvos valstybę, atkurti pilietiškumą ir gyventojų orumą. Tačiau tiesa yra ta, kad toks žingsnis nė kiek nesustiprintų Lietuvos ir niekuo nepasitarnautų jos žmonėms. Ironiška, kad kvestionuojant Lietuvos integraciją į ES nepastebima, jog ES institucijomis Lietuvos žmonės šiuo metu pasitiki gerokai labiau, nei Lietuvos institucijomis. Demokratijos standartai, tegul ir procedūriniai, Lietuvoje iš esmės palaikomi vien moralinio ES spaudimo dėka. Norisi paklausti: gal būtent tai ir nepatinka tautininkams, kurie skelbiasi 1920-1940 m. įtakingiausios valdžiusios Lietuvą partijos tradicijų tęsėjais: vargu, ar tai atsitiktinumas, kad būtent tautininkai vieninteliai skelbia minėtąją peticiją savo tinklalapyje [2].
Šalia neabejotinų pasiekimų Lietuva susiduria su problemomis. Gerokai sušlubavęs žmonių pasitikėjimas savo valstybe, nyksta pilietiškumo ir patriotizmo vertybės, vis labiau didėja socialinė atskirtis, nesiseka kovoti su korupcija, valstybė nusigręžia nuo kultūros, nepavyksta sėkmingai reformuoti švietimo sistemos. Tauta išsivaikšto – vis dar neatslūgsta emigracijos banga. Galų gale, vis dar neišspręsta pilietybės visiems lietuviams problema. Jeigu Lietuvos gyventojai nepasitiki savos valstybės institucijomis, intelektualų priedermė visų pirma būtų teikti pasiūlymus, kaip tokį pasitikėjimą atkurti. Tuo tarpu senieji sąjūdininkai mato vienintelę problemą – pristabdykime integraciją į ES, ir Lietuvos ateitis bus užtikrinta.
Manyčiau, skambiai iššauti patrankos Sąjūdžio 20-mečio proga nepavyko: pasigirdo tik abejotinos vertės pliaukštelėjimas. Šis vienintelis, tačiau neabejotiną simbolinę prasmę turintis gestas verčia susimąstyti ir kelti klausimą, kaip mūsų intelektualai šiuo metu mato Lietuvą ir jos problemas, ar jie turi supratimą, kuo gyvena Lietuvos žmonės, kokie procesai vyksta Lietuvos visuomenėje.
O jeigu tokio supratimo nėra, tai ir nenuostabu, kad intelektualų balsas negirdimas mūsų viešojoje erdvėje.