Interviu autorė – Kristina Tamelytė
Sąjūdžio laikotarpis dažnai įsivaizduojamas kaip tautos vienybės laikas, tačiau 1988-1990-ieji taip pat buvo didžiulio chaoso erdvė. Pasaulis tuomet sukosi greitai, o įsisenėjusios, neišspręstos problemos smogdavo visa jėga. Vienas iš svarbiausių klausimų tuo metu – Sąjūdžio santykis su tautinėmis mažumomis, o ypač tomis grupėmis, su kuriomis vis dar buvo neišspręstų, negrabiai užglaistytų istorinių konfliktų. 1989 m. rugpjūtį vis dar besiformuojančiose Sąjūdžio struktūrose buvo įkurta Tautinių mažumų grupė, kurios atsakinguoju sekretoriumi tapo SAULIUS SPURGA. Su juo kalbamės apie atėjimą į Sąjūdį, santykius su Lietuvos lenkais, sovietmečio įtaką tuometinei situacijai Rytų Lietuvoje ir bandymą megzti ryšį su kitų tautybių bendrapiliečiais.
1989-ieji. Sąjūdis – galingas visuomeninis judėjimas – užvaldo žmonių širdis ir protus: nuolat vyksta mitingai, visuomenė informuojama spaudoje, mažai žmonių nežino, kas tas Sąjūdis ir kad jis siekia nepriklausomybės. Šis siekis buvo oficialiai paskelbtas 1989 m. vasario 16-ąją dieną. Nors prieš tai buvo žaidžiamas ekonominės ir kitokių autonomijų žaidimas ir tik keliuose Sąjūdžio skyriuose (ypač Kaune) buvo akcentuojama nepriklausomybė, dabar tikslas tapo aiškus visiems. Tiesa, tas „visiems“ dažnai būna kiek sąlyginis terminas.
Tautinių mažumų grupės įkūrimas ir veikla
Jaunas mokslininkas Saulius Spurga tuomet rašė disertaciją, dirbo mokslinį darbą ir stebėjo Sąjūdžio veiklą: „Mokėjau lenkų kalbą ir Sąjūdžiui kilus pastebėjau, kad Lietuvos lenkų spaudoje, kaip ir Lietuvos rusų spaudoje, visi įvykiai traktuojami visiškai kitaip negu lietuviškoje spaudoje. Parašiau Sąjūdžiui laišką – tuo metu laiškų rašymas buvo įprastas dalykas – su pastebėjimais, kad tai yra didelė problema, ir pasiūlymais, kaip reikėtų šią problemą spręsti.“
Netrukus būsimąjį Tautinių mažumų grupės sekretorių nustebino netikėtas apsilankymas: „1989 m. rugpjūčio viduryje, vakare, nuskambėjo durų skambutis, atidarėme jas, o ten – Arvydas Juozaitis. Tuo metu jis buvo vienas iš tų „nemirtingųjų antžmogių“, kurie buvo be galo populiarūs ir visi kiekvieną jų žodį gaudydavo. Kaip ir aš, jis gyveno Žvėryne, užėjo ir pasiūlė ateiti į Sąjūdį dirbti. Žinoma, tai buvo visiškai netikėtas pasiūlymas, juk turėjau savo profesiją – dirbau mokslinį darbą, buvau įpusėjęs disertaciją iš epidemiologijos srities, bet labai greitai sutikau. Rugpjūčio 21 dieną įsidarbinau Sąjūdyje ir Baltijos kelyje jau stovėjau kaip Sąjūdžio etatinis darbuotojas“, – įsiliejimo į Sąjūdį pradžią prisimena S. Spurga. Taip įkurta tautinių mažumų grupė. Ji buvo pavaldi Sąjūdžio nacionalinių klausimų komisijai, o šiai vadovavo Aringas Gorodeckis, vėliau derinęs visą surinktą informaciją, pozicijas ir problemų sprendimus su Sąjūdžio vadovybe.
Tautinių mažumų grupės įkūrimo priežastis buvo gana paprasta – megzti ryšį su tautinėmis mažumomis ir stengtis paaiškinti, kokie pagrindiniai Sąjūdžio tikslai, padėti tautinėms mažumoms įsilieti į Sąjūdžio veiklą, tačiau pasitaikydavo ir įtampų: „Problemų buvo tik dėl Lietuvos lenkų ir Lietuvos rusų. Dėl kitų tautinių mažumų įtampos tiek daug nekildavo. Artimi Sąjūdžiui žmonės tų tautinių mažumų organizacijose užėmė vadovaujančias pozicijas. Lietuvos rusai ir tada, ir dabar buvo menkai organizuoti. Lenkų reikalavimai buvo raiškesni, visi supratome, kad reikia spręsti šį klausimą. Tuo labiau tai buvo „arba-arba“ situacija, nes kai kurie jų veikėjai, lyderiai, dažnai atvirai remdavosi Sovietų Sąjungos jėga, net buvo susiję ir su karinėmis struktūromis, o tai kėlė visiškai rimtą grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir netgi visam nepriklausomybės siekiui. Jie turėjo dvigubą taktiką: iš vienos pusės, rėmėsi Sovietų Sąjungos jėga, iš kitos pusės – pabrėždavo, kad lenkų tautinė mažuma yra paminama, ir apeliavo į lenkiško nacionalizmo jausmus Lenkijoje“, – pasakoja S. Spurga.
Sąjūdžio nacionalinių klausimų komisijoje buvo svarstomos ne tik tautinių mažumų Lietuvoje, bet ir lietuvių etninių žemių už Lietuvos ribų klausimai: „Rinkdavomės kartą per savaitę Sąjūdžio būstinėje ir aptardavome svarbiausius klausimus. Pirmasis – tautinių mažumų klausimas, antrasis – etninių žemių lietuvių klausimas, o su tuo susijęs ir lietuvybės klausimas Rytų Lietuvoje. Dirbdavome ir su Vilnijos draugija, kurios vadovas tuo metu buvo Kazimieras Garšva. Skatinome visų tautinių mažumų bendrijų kūrimąsi, kad jos būtų palankios Sąjūdžiui, nes galėjo būti ir kitaip. Rinkome informaciją ir ruošėme poziciją dėl įvairių istorinių problemų. […] Užsiėmėme informacine sklaida, siuntėme Sąjūdžio spaudą į Lenkiją, Baltarusiją. Taip pat platinome informaciją apie tai, kas dedasi tarp lenkų ir rusų tautinių mažumų, kartu platinome informaciją tenai, leidome mažą laikraštį dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų“, – apie dienotvarkę ir veikimo būdus Tautinių mažumų grupėje pasakoja S. Spurga.
Įtampų priežastys su Lietuvos lenkais – daugiakryptės
Paklaustas apie tai, kokie pagrindiniai požiūrio į Sąjūdį ir vykstančius dalykus skirtumai atsiskleidė skaitomos Lietuvos lenkų ir rusų spaudos puslapiuose, S. Spurga teigia: „Pagrindinė tema buvo ta, kad Sąjūdis yra lietuvių judėjimas, kuris siekia paminti tautinių mažumų teises. Jeigu Sąjūdis laimės, tai tautinės mažumos neturės jokių teisių, bus uždrausta jų kalba. Mažai išmanėme (ir vieni, ir kiti) istoriją, teisę, politiką, buvo keliamas klausimas, kiek yra teisėta lietuvių valdžia kai kuriose Lietuvos teritorijose. Lenkų, rusų spaudoje būdavo įrodinėjimų, kad Lietuva neturi teisių į Vilniaus kraštą. Gana didelė dalis tiesiog buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos šalininkai. Be abejo, kad jiems Lietuvos nepriklausomybės idėja visiškai neatrodė patraukli ir kėlė vien tik baimę: kas čia vyks? Jie visiškai nesitikėjo tokio audringo lietuvių pakilimo, buvo visiškai nepasiruošę. Kita vertus, niekas Lietuvos lenkams ir neaiškino, kas čia vyksta ir kas čia bus.“
Spurga siūlo prisiminti, jog kalba ir kitas informacinis laukas buvo viena iš priežasčių, trukdžiusių kalbėtis ir susitarti vaisingai: „Daugelis Lietuvos lenkų nieko nežinojo, niekas jiems nepasakė ir, beje, informacijos jiems stinga iki šiol. Jeigu žmogus nemoka lietuvių kalbos ir dar dabar žiūri Kremliaus televizijas, tai jis ir gyvena toje erdvėje. Nepriklausoma Lietuva jam nieko nereiškė, jis nieko apie tai nebuvo girdėjęs, gyveno savo miestelyje žinodamas, kas vyksta ir kaip čia yra. O jeigu kažkas pasako, kad ateina kažkokie nacionalistai ir apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis, tai jam ir atrodo, kad tai – tiesa.“
Viena iš nesutarimo priežasčių buvo nežinomybė: „Tuo metu vyko esminiai pokyčiai. Žmonės galvodavo, kad Lietuva be pigių resursų neišgyvens, kris pragyvenimo lygis. Įsivaizduokite, jūs kalbate 1989 m. su Lietuvos lenku, kuris tuo metu žiūri Maskvos televiziją ir neskaito lietuviškos spaudos. Sakote, kad bus gerai, gerai gyvensime, o jis jums atkerta – blogai gyvensime. Kokie tada gali būti argumentai? Logiška: kodėl jis turi pasirinkti tai, ko nežino, vietoje to, ką jis žino, t. y. žino, kaip gyvena“, – klausia S. Spurga.
Paklaustas apie tai, ar negalėjo Sąjūdžiui trukdyti jo retorika, pavyzdžiui, lietuvių tautos sąvokos vartojimas, apeliavimas į „lietuvišką“ istorinę atmintį, S. Spurga nesutinka: „Retorika buvo visiškai normali, ir Sąjūdžio lyderiai, ypač Vytautas Landsbergis, visuomet turėjo omenyje tautines mažumas. Kažkuriuo momentu buvo pradėtas vartoti terminas „Lietuvos tauta“: ši sąvoka vėliau atėjo į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Visada buvo pabrėžiama, kad Lietuva buvo tolerantiška šalis, kad ji bus tokia, mes tuo didžiuojamės. Čia kalbu apie Sąjūdžio principinę oficialią poziciją. Tačiau savaime aišku, kad masiniame sąjūdyje buvo įvairių žmonių, kurie dėstė pačias įvairiausias nuomones. Kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, vienos pusės radikalai aršiai kovojo su kitos pusės radikaliai mąstančiais žmonėmis. Nors dauguma visuomenės laikėsi daugiau ar mažiau neutraliai, žvelgiant į viešąją erdvę kartais galėjo susidaryti įspūdis, kad tvyro didelė įtampa.“
Nepraėjo šis laikotarpis ir be „subtilių“ Maskvos spaudos įsikišimų: „Atsimenu, per didįjį Sąjūdžio suvažiavimą lapkričio mėnesį Sporto rūmuose Arvydo Juozaičio sakytoje kalboje buvo frazė: „Lietuvis ir kitatautis – lygūs prieš įstatymą.“ Rusiškoje spaudoje pasirodė vertimas, kuriame kitatautis buvo įvardijamas kaip „inorodec“, o rusiškai šis žodis turi neigiamą konotaciją. Iš to atsirado „Pravdoje“ straipsnis, teigiantis, kad lietuviai pasiruošę paniekinti tautines mažumas. Tuo metu ir pats rašiau laišką į „Pravdą“, bandydamas paaiškinti, kad visiškai neturėjome to galvoje, kaltas buvo netikslus vertimas. Laišką išspausdino, tačiau kartu pridėjo trigubai daugiau panašių melų. Tų nesusipratimų buvo daugybė, kai kurie buvo sukeliami sąmoningai ir tikslingai. Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas buvo savaip interpretuojamas ir sukeldavo visiškai netikėtų ir nenumatytų pasekmių“, – pasakoja S. Spurga.
Kaip vieną iš nesutarimo priežasčių S. Spurga įvardija ir lietuvių neapgalvotą kalbėjimą apie Lietuvos lenkų mažumą: „Bandydami atrasti savo tapatybę, lietuviai irgi dėstė įvairių minčių. Nėra paslaptis: buvo įrodinėjama, kad Vilniaus krašte nėra lenkų, buvo pasitelkiami faktai, jog niekada šiame krašte nebuvo atvykusių, kad čia tėra vietiniai žmonės, o vietiniai žmonės niekaip negali būti lenkai. O tai, savo ruožtu, žeidė tuos žmones, kurie įrodinėjo, kad jie yra lenkai. Vilnijos draugija bandė įrodyti, kad Vilniaus krašte gyvenantieji lenkai kalba ne lenkų, o tuteišių kalba“, – pasakoja pašnekovas. Šiai minčiai pritaria ir istorikas Vladas Sirutavičius knygoje „Lietuviai ir Lietuvos lenkai: Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“. Jo nuomone, tokios kai kurių sąjūdininkų kalbos nė kiek nepridėjo pasitikėjimo jais, o tik pablogino dviejų grupių tolesnius santykius.
Santykiai su mažumomis – sovietinės sistemos grimasų išraiška
Įvairių tautinių mažumų organizacijų įsikūrimą S. Spurga prisimena kaip chaotišką laikotarpį, kuris parodė ir sudėtingą visuomenės būklę: „Sąjūdis tuo metu neturėjo su kuo kalbėtis. Viskas vystėsi labai greitai, patys buvome labai silpni ir neturėjome nei kažkokių organų, nei aiškios struktūros, nei pozicijos, nei valdžios, nei galios. Atitinkamai tos kitos struktūros irgi tik formavosi. Visi atėjome iš Sovietų Sąjungos, kurioje valstybė buvo ir darbdavys, ir visų organizacijų įkūrėjas; teismų, ministerijų, kitų valstybės struktūrų valdytojas. Visuomenė neturėjo struktūros: kiekvienas žmogus kaip suprato, taip ir kalbėjo. Ta situacija buvo visiškai beformė. Nebuvo nei kažkokios politikos, nei žinių – pats supratimas, kaip viskas veikia, tuo metu formavosi.“
Pašnekovas priduria, kad didelė dalis nesutarimų ir įtampų jau buvusios sovietų okupacijų laikotarpiu, o galiausiai išsikreipė: „Sovietinis laikotarpis buvo juoda dėmė, o kai atsirado laisvė, tai visos tos problemos, kurios buvo įšaldytos ir neišspręstos, vėl iškilo. Kaip sakė gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis, mes miegojome tarybiniais metais, bet miegodami išsigimėme. Problemos tarp tautinių mažumų ir lietuvių iškilo, tačiau iškilo dar ir iškreiptos. Šis klausimas buvo labai sudėtingas ir, matyt, Sąjūdžio vadovybė ir žmonės, suprasdami šią problemą, nutarė įkurti tokią Tautinių mažumų grupę ir etatą žmogui, kuris ja rūpintųsi, – kad būtų bent kažkas daroma šioje srityje“, – esmines Tautinių mažumų grupės atsiradimo priežastis siekiant laisvės įvardija S. Spurga.
Įtemptas, chaotiškas ir euforiškas Sąjūdžio laikotarpis baigėsi Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimu. Santykiai su Lietuvos lenkais ilgokai išliko įtempti, tam tikrų įtampų liko ir iki šiol, nors S. Spurga kalba ir apie teigiamą pusę: „Reikėtų pasakyti, kad tautinių mažumų problema tuo metu buvo išspręsta teisingai ir protingai. Niekas jokios grėsmės lenkų tautinei mažumai nekėlė. Buvo užtikrintas švietimas, leidžiami vadovėliai, pasirinktas „nulinis“ pilietybės variantas (visiems buvo suteikta pilietybė), buvo užtikrinta teisė puoselėti savo kultūrą, Lietuva labai daug padarė šiuo klausimu.“
Bernardinai.lt [1]