Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad sieks vadovauti valstybei antrą kadenciją. Tai nebuvo didelė naujiena. Be to, visi sutiks, kad D. Grybauskaitė yra svarbiausia kandidatė laimėti rinkimus. Vis dėlto šie rinkimai bus kitokie nei 2009 metais.
Labai tikėtina, kad rinkimuose įvyks ir antrasis turas, mat pirmajame ture keliami aukšti reikalavimai – rinkimuose turi dalyvauti daugiau kaip pusė visų rinkėjų arba „už“ balsuoti du trečdaliai atėjusiųjų, o tai šiuo metu sunkiai įvykdomos sąlygos net ir D.Grybauskaitei. Antrajame ture D.Grybauskaitė naujų balsų greičiausiai nepritrauks, o prieš ją, matyt, bus suvienyti visų likusių rinkėjų balsai. Tad dabartinė prezidentė nėra vienvaldė padėties šeimininkė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
2009 metais D.Grybauskaitė vykdė pabrėžtinai santūrią rinkimų kampaniją ir net nematė reikalo dalyvauti debatuose. Neatrodo, kad šį kartą tokia taktika galėtų padaryti įspūdį daugumai rinkėjų. Prezidentė turi viešai atsiskaityti už atliktus darbus ir pagrįsti savo poziciją visuomenei rūpimais klausimais. Įdomu, kad net praėjus penkerių metų kadencijai sunku iki galo spręsti, kokie gi yra prezidentės retoriniai sugebėjimai. Kalba, kai D.Grybauskaitė paskelbė savo apsisprendimą, nustebino minties seklumu ir primityvumu. Ji kelianti savo kandidatūrą, kad „mūsų laisvė ir gerovė nebūtų išvogta ir išmainyta“. Prezidentė kalbėjo apie valstybę tiek iš išorės, tiek iš vidaus griaunančias bei grobstančias jėgas, kurios sėja destrukciją ir nepasitikėjimą Lietuva, stabdo svarbiausius valstybės raidai projektus, ir oligarchinius darinius, kurie skaldo ir dalijasi Lietuvą.
Atrodo, kad prezidentė tiesiog stokoja pozityvios programos, o vietoj jos dramatiškai pateikiami bauginimai ir mėginama parodyti, jog ji – vienintelė „gelbėtoja“. Tokia taktika, švelniai tariant, nėra nei išmoninga, nei nauja. Net jeigu, apskritai imant, šiuose žodžiuose esama tiesos, prezidentas, pateikdamas mintį ir įspėdamas visuomenę, turėtų išlaikyti orumą ir siekti konstruktyvumo, o ne skaidyti visuomenę berdamas kaltinimus neįvardijamiems adresatams.
Aštrus prezidentės tonas provokuoja ir aštresnius klausimus jai pačiai. Kaip prisimename, dar pačioje 2011 metų pradžioje prezidentė pareiškė, kad „Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, tačiau tuomet žodžiais viskas ir pasibaigė. Jeigu tie oligarchai iš tikrųjų tokie baisūs, kodėl jie liko neįvardyti, kodėl su jais per prabėgusius nuo minėto pareiškimo metus nebuvo kovojama, kodėl apie juos net nebuvo kalbama – ir kodėl jie prisiminti tik dabar?
Prezidentė taip pat prabilo apie valstybę griaunančias jėgas, kurios stabdo svarbiausius valstybės raidai projektus. Žinoma, tokio reiškinio esama, ir puiku, kad tai įvardijama iš prezidentės lūpų. Tačiau čia verta susimąstyti, o kokius gi strateginius objektus prezidentė turi galvoje. Manau, kad tarp tokių svarbiausių objektų tikrai minėtina atominė elektrinė, taip pat skalūnų dujų gavyba. Tačiau prezidentės pozicija šių projektų atžvilgiu nebuvo aiški ir nuosekli. Dėl atominės elektrinės ji yra kalbėjusi ir vienaip, ir kitaip. Dažniau pasisakydavo už projektą, tačiau lemiamą akimirką, prieš referendumą, jos aiškaus požiūrio rinkėjai taip ir neišgirdo. Panašiai išėjo ir su skalūnų dujomis. Apmaudu, kad aiškūs ir stiprūs tik prezidentės žodžiai, ypač skirti rinkimų kampanijai. Jei priešai iš tikrųjų tokie veiklūs ir galingi, reikia parodyti ryžtą ir nuosekliai su jais kovoti, o ne lūkuriuoti saugant savo reitingų mundurą.
Nežinia, ar mėginimas įtikti kuo platesniems visuomenės sluoksniams yra gera taktika, tačiau akivaizdu, kad D.Grybauskaitės reitingai gerokai smuko. Pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ skelbiamais „Vilmorus“ duomenimis, 2011-ųjų rugsėjį D.Grybauskaitę palankiai vertino 83,7 proc. apklaustųjų, nepalankiai – 6 proc., o 2014 metų sausį palankiai vertino 63,7 proc., nepalankiai – 21,8 procento. Vektorius akivaizdus, ir tokią tendenciją dar labiau patvirtina kiekvieno iš mūsų girdimos „kalbos gatvėje“. Pagrindinio prezidentės konkurento socialdemokrato Zigmanto Balčyčio reitingai, nors palyginti menki, yra augantys, o tai reikšminga.
Negausios viešos Z.Balčyčio kalbos ir žinomi jo darbai (lobistinė veikla siekiant ES iškovoti didesnį finansavimą Ignalinos AE uždarymui) liudija, kad tai nuosaikus ir blaivaus proto politikas. Ko jis iš tikrųjų vertas, kol kas neaišku. Aišku nebent tai, kad jis kol kas nesupranta, jog turi rimtą šansą pakovoti dėl prezidento posto arba bent rimtai pasitarnauti Lietuvos demokratijai dėl dabartinės prezidentės veiklos keliant klausimus, kurie rūpi daugeliui Lietuvos žmonių. Tačiau Z.Balčytį iki šiol kausto baimė, ir jis nepasinaudoja progomis išdėstyti savo programos ir pažerti kritikos konkurentei. O juk tai demokratiniuose rinkimuose būtų natūralu, suprantama, net būtina. Kam išvis eiti į rinkimus, jeigu stinga pasiryžimo, tikro noro susigrumti su oponentais, nuversti kalnus?
Tad ar galima teigti, kad rinkimų kampanija nežada staigmenų? To tvirtinti negalima. Intrigos suteikia ir ta aplinkybė, kad specialiosios tarnybos iki šiol nebaigė tyrimo dėl slaptosios pažymos nutekinimo. Kada šis tyrimas bus baigtas ir kokie bus jo rezultatai, prognozuoti sunku, tačiau tai yra veiksnys, galintis pakreipti rinkimų kampanijos eigą netikėta vaga.