- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Rinkimai pateikė netikėtumų

Rinkimai visada susiję su netikėtumais, o šį savaitgalį vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose jų būta gal net daugiau negu paprastai. Ir šie netikėtumai pozityvūs.
Visų pirma verta paminėti per savivaldos rinkimus padidėjusį rinkėjų aktyvumą, kurio niekas nesiryžo prognozuoti. Lygiai taip pat mažai kas tikėjo, kad šiuose rinkimuose neblogai pasirodys dabartinę Vyriausybę suformavusios partijos. Laukta jų visiško sutriuškinimo. To nenutiko. Čia galima kalbėti ne tik apie Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, bet ir apie koalicijos partneres – abi liberalų partijas.

Iki šių rinkimų turėjome kitokį Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo vaizdinį. Buvo piešiama juoda neviltis, apžvalgose ir analizėse tolydžio išgirsdavome net isterinių gaidelių. Dabar, pasibaigus rinkimams, juodieji pranašai kuriam laikui prikąs liežuvį. Aišku, trumpam.

Tačiau verta susimąstyti, kokiame pasaulyje mes gyvename: realiame ar išgalvotame, tendencingai iškreiptame, kurį perša kai kurios žiniasklaidos priemonės. Populizmo Lietuva neišvengia, tačiau jis dabar apėmęs ne tik ir ne tiek politines partijas. Pataikavimas prasčiausiam skoniui, orientavimasis į primityvų suvokimą neaplenkia ketvirtosios valdžios – tos, kurios priedermė būtų saugoti mus nuo populizmo. Manoma, kad svarbiausias tikslas yra nuolat bombarduoti skaitytoją ir žiūrovą skandalais, keistomis ir šiurpiomis istorijomis, dirginti jo emocijas. Net interneto portalų apžvalgininkai ir analitikai pasiduoda pagundai įtikti piktiems anoniminiams komentatoriams, sukelti jų emocijų bangas, nors komentarus rašo nedidelė dalis skaitytojų ir jie niekaip neatspindi visuomenės daugumos pozicijos. Beje, ir okupacijos laikais būta periodų, kai valdžios kritika buvo skatinama. Bet kritika dėl pačios kritikos neduoda jokios naudos. Juo labiau varžytis, kas išpils didesnį kubilą purvo, iš tikrųjų nebėra prasmės.

Žiniasklaidos priemonių ir informacijos daug, tačiau tiesa ta, kad mes mažokai žinome apie tikrą Lietuvos gyvenimą, apie visuomenėje vykstančius procesus ir pokyčius. Mums pateikiami faktai dažnai būna tendencingai parinkti, būtinai pabrėžiamas skandalingas bet kokio reiškinio aspektas. Vaizdžiai tariant, rinkimuose, be abejo, dalyvavo ir tie tūkstančiai žmonių, kurie plūdo į Vilniaus knygų mugę ir gausiai lankė jos renginius. Tačiau viešojoje erdvėje šiems asmenims skirtos informacijos ir analizės mažoka, jų balso beveik negirdėti.

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėjo išsilavinusių gyventojų. Įstojus į ES labai prasiplėtė kontaktai su Vakarų šalimis ir daugelio žmonių akiratis, pradėjo formuotis šiek tiek kitokia visuomenės struktūra, bet dalies žiniasklaidos taktika “paimti” vidutinį pilietį liko tokia pati kaip prieš dešimt metų, o gal dar labiau suprimityvėjo. Išoriškai viskas tarsi gražu: žiniasklaida atkakliai iškelia negeroves, reikalauja politikų atsakomybės. Tačiau jei pats nejauti atsakomybės, neįtikimai skamba jos reikalavimas ir iš kito. Kad ir kaip aiškintume bei vertintume šią padėtį, bet kokiu atveju yra keista vieną dieną nubusti ir pamatyti tokį kontrastą tarp viešojoje erdvėje vyraujančios nuotaikos ir realios žmonių nuomonės bei pozicijos.

Tai, kaip nemenka Lietuvos politikų dalis supranta ir vertina padėtį, politikų taikomi vadybos ir viešųjų ryšių metodai taip pat atsilieka nuo visuomenės raidos. Kai kurie jų mano, kad užtenka bendrauti su žiniasklaida, tegul net bulvarinio pobūdžio, ir tu jau bendrauji su tauta, esi žmonių dievaitis. Šis žaidimas kai kurioms žiniasklaidos priemonėms labai patinka. Reikia tik padėkoti visuomenei, kad esant tokiai padėčiai jos neapleido santūrumas ir blaivus mąstymas.

Prieš 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimus vienoje savo apžvalgoje analizavau partijų programas, atskleidžiau, kaip viena ar kita partija numato bendrauti, konsultuotis su rinkėjais prieš priimdama sprendimus, kaip ketina jiems atsiskaityti. Prieš šiuos rinkimus to jau nebedariau, ir aišku kodėl: nėra jokios prasmės. Politikų ir visuomenės ryšys net savivaldos lygmeniu visiškai nutrūkęs. Viskas, ką sugebama, – skalambyti tuščiais puodais, ir tai politikai vadina komunikacija. Čia akivaizdžiai matyti, kad visuomenė žengia priekyje: jau yra nemažai stiprių ir veiklių bendruomenių, kurios galėtų tapti geromis partnerėmis, o skyrus joms nors minimalaus dėmesio, jų veikla dar sustiprėtų.

Rinkimų arba procedūrinės demokratijos šiandien nepakanka, nes ji tuščia, negyvybinga. Apie demokratijos kokybę galima spręsti iš valdžios skaidrumo, iš to, kaip bendraujama su visuomene, su interesų grupėmis prieš priimant sprendimus, kaip atsiskaitoma rinkėjams. Politikams dar nevėlu tai suprasti ir imtis veiksmų, kurių laukia visuomenė.