Leonidas Donskis savo poleminiame straipsnyje parodė [1], kad prezidento institucija dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netarnauja demokratinei politikai. Čia daroma išvada, kad prezidento institucijos derėtų išvis atsisakyti. Šiems klausimams aptarti būtina gili ir išsami diskusija.
Minėtame straipsnyje apibendrinama Lietuvos prezidentų veiklos patirtis ir visuomenės nerimas – ir dėl galimo būsimo prezidento asmenybės, ir dėl pačios institucijos izoliuotos padėties politinėje sistemoje.
Kol kas besiartinančių (jau kitų metų gegužę!) prezidento rinkimų baigties prognozuoti neįmanoma, juo labiau kad kandidatai dar neišsirikiavo prie starto linijos. Stipriausia kandidatė būtų Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, tačiau neaišku, ar ji rinkimuose dalyvaus. Net ir vaizduotėje sunku į prezidento krėslą sodinti ką nors iš likusių realių pretendentų (Arūną Valinską, Viliją Blinkevičiūtę, Artūrą Paulauską). Geniali Šveiko frazė, kad nebūna taip, jog niekaip nebūtų, šį kartą menkai paguodžia. Prezidentas Lietuvai pernelyg svarbus, tad negali pasislėpti nuo minčių, kad įvykiai ir vėl gali susiklostyti nelemtai.
Mąstant įprastai, argumentai dėliojami susiejant juos su asmenybėmis. Tačiau atėjo laikas pažvelgti plačiau. Asmenybės kokios yra, tokios, nieko čia nepakeisime. Tačiau ar nėra taip, kad giliosios nerimo dėl būsimo prezidento priežastys glūdi pačioje politinėje sistemoje?
Prezidento bėdos – užprogramuotos
Prezidento institucija mūsų politinėje sistemoje sudurstyta iš prieštaravimų ir yra tam tikras svetimkūnis. Prezidentas yra atribotas nuo politinių partijų (pagal Konstituciją jis nepartinis), jo programos reikšmė, išskyrus konkrečius personalijų klausimus, miglota, tačiau žmonių lūkesčiai, siejami su prezidentu – milžiniški. Taigi tai yra išbaigtas populizmo modelis – rinkimų kampanija tėra liežuvio miklinimas, nes valstybėje įgyvendinama vyriausybės, o ne prezidento programa. Nėra kriterijų, kokios turėtų būti prezidento veiklos gairės, kaip prezidentas galėtų atsiskaityti už savo darbus, kaip jį turėtų vertinti rinkėjai. Partinių įsipareigojimų ir partinės atsakomybės taip pat nėra – o tai, šiaip ar taip, esminis demokratijos tobulėjimo elementas.
Pasidomėjau, kokia yra dabartinio prezidento Valdo Adamkaus programa (rasite čia [2]). Tezės gal ir turiningesnės, nei „prisikėlėlių“. Tačiau, tiesą sakant, nedaug. Ir negalime reikalauti to, kas neįmanoma. Jei prezidentas įsipareigotų, pavyzdžiui, sumažinti PVM, būtų dar labiau keista.
Todėl prezidento veikla iš esmės priklauso nuo jo asmenybės. Pasitaikys atsakingas politikas – būsim patenkinti. Pateks į postą koks nors pametęs varžtelį tipas – kentėsim. Tačiau sutikim, kad atsidavimas tokiai loterijai nedera prie demokratinės valstybės veido ir turėtų likti gal nebent monarchijų bei diktatūrų atributu.
Taip, pasitikėjimas politinėmis partijomis menkas. Tačiau ar geresnė padėtis, kai svarbiausi įvykiai prasideda po rinkimų – kai prezidentas pradeda formuoti savo patarėjų komandą? Galim sulaukti padėties, kai Daukanto aikštės rūmuose norėdami surasti svarbiausią asmenį turėsim belstis ne į prezidento kabineto duris.
Geriausias būdas pažinti ir gauti informacijos yra veikla. Nepriimdamas svarbiausių sprendimų, nevykdydamas konkrečios programos prezidentas negauna ir „atgalinio ryšio“, jam nėra net akstino vesti dialogą su visuomene, atitinkamai formuoti patarėjų korpusą. Visa, kas galų gale jam lieka vidaus politikoje – tai viešieji ryšiai, nesibaigianti savireklama ir noras kuo gražiau atrodyti kiekvienu momentu. Galų gale tai, kas iš viso to išeis, priklauso nuo prezidento asmenybės. 2003 – 2004 m. prezidentinę krizę nulėmė ne tiek tai, kad tauta blogai išrinko, kiek institucinė prezidento aplinka, politinės sistemos struktūrinės problemos.
Pastebima, kad antroji Valdo Adamkaus kadencija daug blankesnė, nei pirmoji. Greičiausiai tai ne šio konkretaus prezidento problema – tokia raida neišvengiama. Įsivaizduokite bet kokį politiką, dešimt metų sėdintį kabinete be aiškesnių veiklos gairių, klausantį savo patarėjų, skaitantį laikraščius ir žiūrintį televizorių, skraidantį lėktuvu ir žingsniuojantį pro garbės sargybos kuopas. Ryšys su gyva tikrove prarandamas garantuotai.
Sąjūdis neskubėjo rinkti lyderį
D. Grybauskaitės išrinkimas turbūt būtų geriausias variantas, tačiau net ir jis man nekelia entuziazmo, nes prieštarautų principams, apie kuriuos nuolat kalbu.
Mes tik žaidžiame, vaidiname, imituojame demokratiją, nes politikai neatstovauja realiems gyventojų, visuomenės grupių interesams. Taip, politikas visada yra lyderis, tačiau demokratijoje politikas vertingas tik tiek, kiek jis atstovauja ne sau, o žmonėms. Kol kas nežinau, kam atstovauja ar kam atstovautų D. Grybauskaitė. Jos, kaip finansininkės, kvalifikacija aukšta, tačiau to neužtenka. O pritaikius blogą principą tikėtis gero rezultato sunku.
Įsišaknijusi ydinga nuomonė, kad tereikia išsirinkti gerą, „teisingą“ lyderį, ir reikalai pajudės. Dėl to politikai vertinami ir dėliojami kaip paveikslėliai, o rinkimai tampa loterija, stengiantis laimėti amžinai nuplaukiantį „aukso puodą“. Giliųjų mūsų visuomenės depresijos šaknų reikia ieškoti politiniame mažaraštiškume.
Neseniai paskelbtame tyrime [3] konstatuojama, kad lietuvių depresijos ir savidestrukcijos priežastis yra bejėgiškumo jausmas – daugiau nei 80 proc. gyventojų nesijaučia galintys daryti poveikį visuomenės gyvenimui. Nutrūkęs politikų ir visuomenės ryšys yra turbūt didžiausia sisteminė Lietuvos bėda. Deja, šį nutrūkusį ryšį simbolizuoja prezidento institucija, kokią ją šiandien turime. Susiformavo ydingas ratas – kuo labiau žmonės nusivylę, tuo atkakliau ieško gelbėtojo. O gelbėtojas turi ateiti iš toli ir būti „virš visų“.
Tokios nuostatos vyravo ne visada. Sąjūdžio pradžioje buvo puoselėjamas bendruomeniškumas. Tuo, kad Sąjūdžio iniciatyvinė grupė neturėjo vadovo, buvo pabrėžiamas neišardomas jos ryšys su visuomene, su tauta. Vadovo nerinko ir garsusis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Konkretaus vadovo nebuvo net iki 1989 m. lapkričio (Sąjūdis įkurtas 1988 m. birželio 3 d.). Suprantama, kad vadovą anksčiau ar vėliau išsirinkti būtina, tačiau niekaip negalima pamiršti ir pirmosios mūsų pabudusios tautos minties – bendruomeniškumo, lyderių ir tautos organiško ryšio idėjos.
Žvelgiant į šias ištakas, L. Donskio pasiūlymas panaikinti prezidento instituciją atrodo natūralus ir priimtinas. Vertinant iš politikos mokslų perspektyvos, reikia konstatuoti, kad daugumoje demokratinių valstybių esama prezidento arba karaliaus institucijos, nors parlamentinėse respublikose jų funkcijos dažnai yra labai ribotos arba net simbolinės. Tipišku atveju ši figūra pasirašo ir skelbia įstatymus, taip pat atstovauja valstybei užsienyje.
Grįžtant prie Lietuvos, ydingiausias prezidento institucijos komponentas yra tiesioginiai prezidento rinkimai. Prezidentas savarankiškai negali įgyvendinti ekonomikos, socialinės srities, kultūros, švietimo ar socialinės apsaugos reformų, todėl prezidento rinkimai virsta grynu „grožio konkursu“ ir visuomenei siunčia klaidingą signalą apie demokratijos prigimtį. Kita vertus, kadangi rungiasi asmenybės, visuomenę tai sudomina kur kas labiau nei parlamento rinkimai. Kyla daug aistrų ir sudaroma iliuzija, kad čia ir sprendžiamas šalies likimas. Mūsų prezidento rinkimų kampanija, debatai linkę kopijuoti JAV prezidento rinkimų kampanijų stilių, tačiau nevertėtų pamiršti, kad JAV renkama vyriausybės galva – išties galingas pareigūnas. Pažadinti lūkesčiai neatitinka prezidento galių, todėl nusivylimas neišvengiamas.
Išeitis iš šios padėties būtų prezidento rinkimai parlamente, kaip yra kaimynėse Estijoje ir Latvijoje. Kartu būtų galima peržiūrėti jo funkcijas, gal kiek labiau apriboti jo galias.
Pabaigai reikia pasakyti, kad Lietuvos prezidentas iš tikrųjų nėra bejėgis ir savo poste valstybei gali nuveikti daug gerų darbų. Tačiau subjektyvusis elementas – kiek ir kokiu tikslu jis pasinaudos savo galiomis – yra pernelyg didelis, lieka akivaizdžios prezidento atskaitomybės ir jo veiklos skaidrumo problemos.