Šią vasarą atrodė, kad vis dar galim tikėtis ekonomikos kilimo, tačiau labai prasto naujojo Seimo. Vis dėlto Seimas, daugelio apžvalgininkų nuomone, kur kas geresnis, nei buvo galima tikėtis, užtat neriam į krizės duobę. Vėl krizė, vėl premjeras Andrius Kubilius. Kažkur matyta.
Geresnis Seimas blogesnėje padėtyje
Kodėl galim sakyti, kad šis Seimas geresnis? Atrodo, kad pavyks suformuoti ganėtinai natūralią valdančiąją koaliciją. Didžiausia Seimo partija Tėvynės sąjunga gali apsieiti be Darbo partijos ir be Tvarkos ir teisingumo paramos. Tėvynės sąjunga, 8 metus išbuvusi opozicijoje, laimėjusi rinkimus tiesiog privalo „imti“ valdžią, tačiau susidėjimas su čia minėtomis dviem partijomis tarp krikščionių demokratų sukeltų rimtų vidinių problemų. Atmetus įvairius asmenybinius niuansus, koaliciją formuojančių partijų programos yra suderinamos. Nežinia, kodėl koalicija vadinama „centro dešinės“ – neaišku, kas joje atstovauja centrui. Iš esmės tai dešinioji koalicija. Konservatorių deklaruojamą paramą šeimai liberalai, manau, gali lengvai iškęsti.
Geresnis Seimas ir dėl sudėties – turime daugiau patyrusių politikų, nei praėjusiame Seime (nors kas labiau mėgsta „žalius“, tikrai neliko nuvilti). Galima pamėginti daryti netgi tokias toli siekiančias prielaidas, kad Lietuvoje pradeda ryškėti tam tikri politinės sistemos konsolidacijos požymiai. Kad šitai pamatytume, suskirstykime partijas į tradicines, kuriomis čia tiesiog labai paprastai vadinu partijas, jau išgyvenusias lyderių kaitą, ir „asmenybines“ partijas, visiškai priklausomas nuo vienintelio ir nepakeičiamo lyderio (taigi neprognozuojamas). Per ketverius metus Tėvynės sąjunga savo vietų Seime skaičių padidino nuo 25 iki 45, o septynerius metus valdžioje išbuvę socialdemokratai nuo 20 iki 25. Sėkmingai rinkimuose pasirodžiusios ir greičiausiai susijungsiančios liberalų partijos yra, bent jau mūsiškais masteliais, daugiau ar mažiau tikros liberalų partijos. Taigi tai tikrai daugiau nei pusė Seimo.
Įdomius rezultatus padovanojo vienmandatės apygardos. Ilgai buvo manoma, kad vienmandatės apygardos yra „pavojingos“, nes gali tapti landa į Seimą populistams. Be to, renkant Seimą vien vienmandatėse apygardose parlamento sudėtis galinti tapti pernelyg marga, ir būtų sunku suformuoti vyriausybę. Tokie argumentai ir nuogąstavimai – jau praeitis. Tradicinės partijos karaliauja vienmandatėse apygardose. Būtent čia jos gerokai pagerino savo rezultatus. Krikščionys demokratai gavo 18 vietų po balsavimo daugiamandatėje apygardoje ir 27 vietas vienmandatėse, socialdemokratai atitinkamai 10 ir 15, tuo tarpu Darbo partija vienmandatėse laimėjo vos dvi Seimo narių vietas, Tvarka ir teisingumas – 4. Kuklus priešrinkiminių apklausų autsaideris Liberalų sąjūdis vienmandatėse apygardose laimėjo 6 vietas ir šioje kategorijoje tarp visų Lietuvos partijų užėmė trečią vietą! Tradicinės partijos rajonuose turi veiklias struktūras, ilgametį įdirbį, ir tai galų gale nepraeina veltui. Dažnai girdžiu veikėjus, nepatenkintus tradicinėmis partijomis, agituojant už proporcinės sistemos atsisakymą. Tikrovė mums rodo priešingą vaizdą: jei 141 Seimo narys būtų renkamas vienmandatėse, tradicinės partijos dar labiau suklestėtų, nes tik jos būtų pajėgios iškelti ir paremti didelį skaičių tinkamų kandidatų.
Su krize vėl kovos A. Kubilius
Kad tendencijos galutinai išryškėtų, dar reikia pažiūrėti, kaip bus po ketverių metų – per kitus Seimo rinkimus. Šiaip, kai sulauksiu dar ir ryškaus korupcijos suvokimo indekso mažėjimo, bus galima konstatuoti, kad reikalai Lietuvoje pakrypo į gera. Šiuo požiūriu tai rimtas iššūkis naujajai vyriausybei, kuriai greičiausiai vadovaus Andrius Kubilius.
Gali būti, kad siautėjant krizei A. Kubilius ministro pirmininko poste bus reikiamas žmogus reikiamoje vietoje. Technokratinė jo prigimtis, gebėjimas įsiklausyti į ekspertų nuomonę yra reta politiko savybė Lietuvoje, ir didžiai vertinga. Tik vis dėlto ne mažiau svarbus ir santykis su vertybėmis, taip pat su realybe, su realiais gyvenimo procesais, žmonėmis. Man labiausiai kelia nerimą krikščionių demokratų rinkimų programoje išryškėjęs polinkis problemas vertinti technokratiškai, neatsižvelgiant į socialinę ir ekonominę raidą. Sakykim, ką reiškia minėtoje programoje akcentuojamas kelio išvalymas proveržio sritims, investicijoms ir stambioms korporacijoms? „Leo LT“ projektas visiškai atitinka proveržio charakteristikas, apie kurias kalba Tėvynės sąjunga. Manyčiau, bet koks proveržis mums reikalingas tiek, kiek jis prisideda prie socialinės ir ekonominės sanglaudos, tačiau šitaip kol kas dar nėra mąstoma. Manau, jau turėjo išgaruoti viltys ir lūkesčiai, kad ateinančios investicijos, dideli pinigai galų gale jau savaime kažkaip bus naudingi ir visai visuomenei. Visuomenės interesas nebus apgintas be valdžios principinių sprendimų, grindžiamų vertybėmis.